Stebuklai vyksta - vėl rašau.

Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip Kamilė negali nerašyti. ;]

Pagaliau atgimiau!!!

Vėl sugrįžau į ,,Žiniapūčio" žurnalistų gretas!!! 
Nuostabus jausmas grįžti, grįžti ten, kur laukia, ten, kur širdžiai miela ir jauku, ten, kur žinai, jog tavo darbai tikrai laukiami ir vertinami. Ten, kur tavęs visada išskėstomis rankomis laukia sugrįžtant. Tik ten manasis pasaulis. Žinau, kad man rašyti - tai yra gyventi, nes su šiuo noru aš jau gimiau. Jis - mano kraujyje. ;]
Iš tikrųjų, laiko trūko, užimta buvau, net nebegalvojau apie rašymą, bet jo be galo pasiilgau!
Noras - nerealius, rašyčiau ir rašyčiau, tik duokit temų, duokit mielų žmonių, kurie sutiktų būti kalbinami ir, svarbiausia, duokit man pakankamai laiko, kad visur suspėčiau!
Man dabar NR.1 - n.d., deja.
Jie užima krūūūūūvas laiko, MANO laiko.. 
Tačiau, kaip kai kurie sako, neeikvok savo gyvenimo vien dėl mokslų, turėk laiko ir DĖL SAVĘS. Kadanors gal taip ir bus, įgyvendinsiu tai 100 procentų, bet ne dabar...
Šiuo metu dalelę savęs skirsiu ne tik mokslo šaknims krimsti, bet ir tam, ką dievinu - tai ,,Žiniapūčio" veiklai.
Padėka tam, kurio stebuklingi žodžiai pasiekė ir paveikė mane.;]


Iki kitų susibėgimų!
Jei nerasit čia, ieškokit ,,Žianiapūtyje". :)


P.S. Didžiausia padėka Malariui. (like, like, like tavo žodžiams :) )