Atsiprašymo laiškas

Sveikas,

Žmonės nesusimąsto, kaip greitai jų gyvenimas gali pasikeisti. Viskas prasideda linksmai, nuotaikingai, o pabaiga dažniausiai laistoma skausmo ašaromis. Gaila, bet taip yra. Mes buvome ne išimtis... Nežinau, ar skaitysi šį laišką, bet rašau, nes noriu, kad suprastum, ko visada ilgėsiuos. Rašau, nes noriu atsiprašyti.

Dažnai prisimenu Tave, kai pažvelgiu pro savo kambario langą, nes pro jį matau mišką. Juk pameni, kaip dienų dienas leisdavome kasdien vis besikeičiančiame miške, ar ne? Pameni, kaip rudenį rinkdavome lapus mano dailės pamokoms, kaip žiemą vidury miško, proskynoje, statydavome storus, linksmus senius besmegenius, kaip pavasarį su guminiais botais braidydavome po vienintelį šiame miške esantį upelį? Juk buvo taip smagu! Kartu sukūrėme mažą stebuklą, bet ... pasielgiau nedovanotinai. Suprantu tai. Peržengiau visas ribas. Palikau Tave...

Kartais pagalvoju, jog pasielgiau tinkamai, palikdama Tave, duodama Tau daugiau erdvės, palikdama laiko savoms problemoms išspręsti. Gal tuomet, kai tai nutiko, nesijaučiau kalta dėl Tavo veide atsispindinčio abejingumo? Bandžiau raminti save, kad taip bus geriau. Neįskaitydama Tavo veide jokių jausmų, maniau, jog Tau tai padėjo. Nors girdėjau aplinkinių šnabždesius, kad čia ta, kuri taip negailestingai pasielgė su Tavimi, bandžiau tildyti savo galvoje aidintį balsą, kuris bandė mane įtraukti į prisiminimus.

   

Bet ne... Negaliu gyventi be prisiminimų... Jie viskas, ką dabar turiu. Prisimeni, kaip susipažinome? O gal jau nebe?.. Žinau, Tu turi teisę į tai, bet aš šiame laiške noriu, kad tai išgyventumei dar kartelį - taip, kaip aš išgyvenau. Nuėjusi į draugės gimtadienį tikrai nesitikėjau rasti meilės! O tuo labiau šitokios stiprios! Atėjau pasilinksminti, gerai praleisti laiką ir palinkėti draugei sėkmės ateityje. Tačiau visada nutinka taip, kad to, ko nesitiki, visada atsitinka. Nežinau, ar Tavęs sutikimas man pakenkė, ar pradžiugino - nuliūdino, bet supratau svarbiausia – kai atsiradai mano gyvenime, supažindinai mane su meile! Todėl jaučiu didžiausią skausmą, kai prisimenu mus. Kartu... Laimingus... Ir dėl mano kaltės abiems atsivėrusią bedugnę, įtraukusią į nežinią.

Kai viską atsimenu iki pačių menkiausių smulkmenėlių, suprantu, kad buvau per griežta, nemokėjau džiaugtis laime. Kai Tau buvo labai sunku, aš nepadėjau, tik užriečiau ir taip jau aukštai pakeltą nosį ir palikau Tave vieną. Tik dabar supratau, kaip Tau buvo sunku vienam visa tai ištverti, nes dabar aš jaučiausi taip pat... Sužlugdyta. Nenoriu skųstis ir dejuoti, nes kalta – tik aš. Ir netgi negaliu lyginti mūsų skausmų. Tikiu, kad man truputėlį palengvės, kai išsiųsiu šį laišką Tau. Norėčiau, kad Tu niekada nepadarytumei to, ką padariau aš, nes jau supratau, kaip jaučiasi kaltasis...

Kami[LE]

P.S. Norėčiau daugiau NIEKADA nematyti Tavo LIŪDNO veido. Tokio, kokį mačiau paskutinį kartą...