Vieną dieną Jis Ją pamatė, peržvelgė, kaip visad, lyg į tuščią būtybę, nieko nevertą, rėkdamas, kad turi geresnę. Tačiau, kai Jo akys nukrypo tenai, kur Ji buvo su Juo, Jo širdis suspurdėjo, o veidas ciniškai juokėsi. Jis kvatojo, sakydamas, kad geresnio Ji vis vien nesuras, tačiau sekundė po sekundės, širdis spurdėjo, jausmai patys veržėsi, jis nieko nesuprato. Dar keletas akimirkų ir jis nebegalėjo sustojęs bėgti. Taip, jis bėgo, bėgo link jos, širdis verkė. Jis pribėgo, pasiėmė jos ranką ir vedėsi link savęs. Jis žinojo, jog Ji Jį mylėjo nuo žemės iki dangaus. Juk tai Ji. Ta pati Jo naivuolė. Bet ji atstūmė Jo ranką, ilgesio pilnu žvilgsniu tik ištarė : - Atsiprašau , kuo Jūs vardu?