Šiandien Juo vėl nusivyliau, bet nusišluosčiau ašaras ir atsukau kitą savo skruostą.
- Ar kitas kartas bus skaudesnis? - klausiu Jo, tačiau neišgirstu atsakymo, nes Jis pats dar nežino, kaip pasielgs tam tikrose situacijose. Aišku, pasielgs taip, kaip jam atrodo geriausia, bet ir vėl skaudins mane.. Jau žinau tą.
Jei naujasis tavo išpuolis bus skaudesnis, jau nebeturėsiu, ką Tau pasiūlyti. Juk abu mano skruostai jau bus nudažyti gėdos raudoniu, kurio panaikinti neįmanoma. Tai - visam gyvenimui, deja... Tada, tik tada, jau bus pabaiga. Pati didžiausia ir gigantiškiausia pabaiga, kurios aplinkinės taip trokšta.. Ir saldžiai šypsodamosi man į akis sako: ,, Kaip gerai, kad jūs susipykot. Jis liks man, o tu kaip nori." Ar šiais laikais dar yra nors kiek nesakymo tiesos į akis?
............................................................................................................................
Tada bus pabaiga. Tūkstančiai ledo kristaliukų susmigs į mano kūną. Kažkas (manau, tie buvę ištikimiausi, o dabar tik veidmainiškai besišypsantys veidai) juos sukios ir klaus: ,, Ar skauda?". Tačiau aš tylėsiu. Dar turiu tam lašelį savigarbos: nerėkti iš skausmo tada, kai jau nebegali tverti jo viduje. Kai kraujo lašeliai lašės nuo mano kūno, leisiu nuriedėti vienintelei ašarai, kuri parodo, kad esu tik žmogus, kad aš irgi turiu jausmus. Bet tik tiek. Ne daugiau, kad mano "draugai" neimtų manęs valgyti gyvos.
.............................................................................................................................
Daugiau to nebus. Tai - paskutinis tavo šansas. Jei juo pasinaudosi, išloši ,,Teleloto" milijoną. O jei tingulys nugalės Tavo šį norą ir Tu pasirinksi kitą variantą, aš suprasiu - galėsi varyti sau. Susirasti tą, kuri bus neįnoringa ir neprašys tiek daug, kiek aš. Nors, nemanau, kad reikalauju neįmanomų dalykų. Na, nebent Tau tikra, skaidri, tyra, be melo, blaivi, su pasitikėjimu ir tvirtybe abipusė MEILĖ yra per sunkus rebusas. Tada liepčiau Tau dingti iš mano gyvenimo visiems laikams: nebeprisiminti manęs, mano gatvės, mano gyvenamosios vietos, mano kambario... Ir tuomet galėtum galvoti, ką tik nori. Kad aš - pasipūtusi kalė, intrigantė, galbūt net feministė. Dar mintyse sau galėtum pridurti - beširdė, kvaila, įnoringa, per daug reikalaujanti žiurkė (kaip tą teigė Tavoji draugė). Tai tik žodžiai. Tik tada pagaliau pajustum tai, ką jaučiu visą laiką, kai kas nors tarp mūsų būna blogai. Dabar jau suprantu, kokie teisingi yra Tavo šie žodžiai: ,,Mūsų draugystė tikrai sugadins tau nervus." Tai lyg Tavo pažadas man, kad niekas ateityje nesikeis į gera, kad trumpos laimės akimirkos - blefas, laikinumas, kuris niekada neįgaus pastovumo pamatų...
................................................................................................................................
Prisimink, turi paskutinį šansą. Pasinaudok juo ir ištiesk man ranką arba... sutrypk jį ir mesk dar vieną baltą kovos pirštinę mano po kojų, kad galėčiau ir vėl suklysti, kaip aną kartą, ir ją supurvinti. Man svarbiausia yra mano garbė, kurios dėmelių dar turiu. Jų iki galo Tu dar, ačiū Dievui, nesunaikinai. Tačiau turiu jų per mažai, kad visą laiką būčiau stipri. Tu stipresnis...
