Diena po Šventės ;p

Omg, kokia dienelė buvo. ;D
Sunkoka atsigaut po vakarykščių įspūdžių, o dar ta ilgoji istorijos papildoma...;/ Ir iš vis, su Vikute net negalėjau sėdėt, nes, matai, mokytoja manęs nemato. ;/
Nu krč.;D
Užtat, mokytojų dienelė buvo ulala...
Pamokėles labai patiko vesti, o vaikučiai (taip kreipiuosi, nes prieš juos jaučiuosi toooooookia didelė ;D ) taip klausė visko. Kai prisimenu save jų vietoje, nebūčiau ėjusi prie lentos dėl kažkokio mažo pliusiuko, kurį mokytojos po savo dienos dažnai pamiršta įrašyti, tipo, nevietoj gal parašytas, nėr kaip patikrint ir panašūs atsikalbinėjimai..;(
Oj, kaip įsiminė vienas toks fruktas - Žygimantas. Pirmokas (9 - okas, nes gimnazija) toks, mažiukas, bet tokiom velniukiškom rudom akytėm. Visą laiką nenurimstantis vietoje. Pradėjo jis dainuot J.B. dainos ,,Baby" priedainį. Bliam, lūžau. Kadangi reikėjo klasėj palaikyti tvarką, pakviečiau neklaužadą prie lentos rašyt sunkių žodžių. O tas viską idealiai ir netgi labai gražiu raštu parašė. Na ką, gavo jis tą pliusą ir ta proga sudainavo pagal anksčiau dainuotos dainos melodiją savo sukurtą dainą. Kai draugė sudrausmino jį, jog gali pastabą gaut, užsičiaupė, o per anglų sėdėjo toks ramutis, bet vis tiek matės naglas veidukas.

Kaaaaaaaas čia dar. Ai, prisiminiau ;]
Vienas dar toks pirmokiukas per anglų pamoką aiškino man, koks yra "seno" mikrarajono bazaras.Taip pat paminėjo, kad kuo daugiau žolės pripūsi, tuo geresnis gyvenimas bus. Na, kaip kam čia. ;D
Moreover, Žygutis bairiukų paskaldė.;D
O kiti mokiniai per daug labai neišsiskyrė - panos, kaip visad buvo idealiai pasidažiusios ir pasipuošusios, su šypsenomis veidukuose, kad joms leidžiama per pamokas rašyti sms savo Meilėms ir taip nachaliavu gaut pliusiukų.
Visi buvo laimingi ir patenkinti. ;]
Bent jau man taip atrodo.;]
Pamokėlėms pasibaigus, nukeliavom į ,,Fokusiuką", kaip visad kai ką nors tokio nerimto švenčiam. Aišku, ten vietos ne per daugiausia, bet mums užteko, dar chebrytė gera ir viskas ore. ;]

Atostogų ir švenčių belekaip laukianti lelėliukė ;p

Mokytojų dienelė ryt :D

Uoj, kas artėja, žengia šimtamyliais batais - o gi mūsų mokytojų dienelė.

Artėjo, ėjo ir beveik atėjo.

Rytoj, mes, mokiniai, turėsim pavaduoti Mūsų mokytojus, tam, kad šie pagaliau galėtų atsipūsti nuo Mūsų, savo auklėtinių, moksliukų, padaužų ir visokių kitų -ų mokymo rutinos.;D

Žiesim, kaip tie mokytojukai švęs - su tortais, vaisiais ir .. brendžiuku? 

Na, tai kas be ko, juk taip kasmet būna, tai nereikia čia stebėtis ir šūkauti. Juk ir jiems, rimtiesiems mokytojams, reikia kada nors palakstyti su šypsenomis ir įraudusiais veidukais ;D

Kai paminėjau įraudusį veiduką, man iš karto akyse stovi buvusi matiekos mokytoja. (Gal geriau net inicialų nereik - dėl saugumo). Bliam, ten tai fruktė, gal ir pati matkę moka, bet paaiškint nichują (atsiprašant) ;DD Tai ji - mūsų mokyklos šokėjėlė ir įraudusių veidukų NR. ;D Visad vaikštanti apsirengusi tokiais rūbeliais -o ho ho, pamatytumėt, o per šventes dėvinti įvairiaspalves skaras - storas, žiemines ;D Dar visad krenta į akis tas, kad šukuosenas pasidaro tik mokyklinių švenčių proga ;]

Nu gerai, baigiu aš apie tuos mokytojus. Reik apie jų dieną ką nors patepliot ;D

Didžiausias galvosūkis - Tai, sakykit, ką man ryt rengtis?

Ai, beleką ;DD Tiks viskas, kas užplauks ant minties, svarbu man gražu, o kas kitiem, tai man nusiš...vilpt. ;D 

Vesiu lietuvių 1 pamoką (Deja, tik 1, nors norėjau belekaip vest jas visas) ir anglų. Anglų, tai kaip visad duoda mum anglų mokytoja, žaisim žaidimus, tik šį kartą jau ne mokytoja, bet aš su Vikute ir Simona dalinsim tuos jos žaidimėlius, kurie ale labai padeda mąstymui ir pan. ;D

Krč, laukiam, laukiam, mes šitos dienelės laukiam ;D

Ačiū ;*******

Kai geeeeerai dieną praleidau kartu su Tavimi. ;]
Oj tiek daug bučinukų,  bučinių - trumpesnių ir ilgesnių. Dievinu tai. (Taip pat, kaip ir Tave patį.;)P )
- Ką veikiam? (D.B.)
- Žiūrim filmą. (K.G.)
- Ok.
Po ilgų minučių filmo rinkimosi:
- Ai, geriau taip pabūnam, kam tas filmas.;]]]] (D.B.)
Nerealūs pokalbiai, juokas, kava ir sausainiai bei šiltį Tavo apkabinimai. Nieko idealesnio nebūna.;]
Ačiū, kad esi.
Ačiū, kad padedi mano veide atsirasti šypsenai.
Ačiū, kad buvai ir esi nuostabus.
Mylėjau, Myliu ir Mylėsiu, Kamilė. ;******

Vyrai...

Visą naktį?
Tiesą sakant 45 minutes, jei atmesime laiką, skirtą nusirengti ir apsirengti, pasakyti vieną kitą banalybę, jei atmesime netikrų glamonių laiką (tai aišku, kad be bučinių, nes jie vyrams nieko nereiškia, jie jie nori eiti tiesiai prie reikalo) viso labo lieka tik 11 minučių. 11 minučių gryno sekso.
11 minučių. Pasaulis sukasi apie tai, kas tetrunka tas trumpas, greit pralekiančias 11 minučių per parą (jei manysime, jog visi vyrai kasdien pasimyli su savo žmonomis, bet tai visiškas absurdas ir neteisybė). Vyrai tuokiasi, išlaiko šeimą, kenčia vaikų verksmą, nužemintai aiškinasi, kodėl vakare grįžo vėlai (ir dažnai išgėrę), dairosi į dešimtis, šimtus kitų moterų, su kuriomis mielai pasivaikščiotų palei Ženevos ežerą (ir gal dar ką nors rimčiau paveiktų), perkasi brangius drabužius, o žmonoms perka dar brangesnius (kad jomis galėtų didžiuotis ir puikuotis, jog turi lėles - barbes ir vaidintų, jog jų šeimoje idealu), moka prostitutėms, kad gautų tai, ko žmonos nesuteikia, išlaiko ištisas kosmetikos, dietinių produktų, sporto, pornografijos ir valdžios industrijas, o susitikę su kitais vyrais, priešingai įprastinei nuomonei, niekada apie moteris nekalba. Kalba apie darbą, pinigus, sportą...tik tam, kad neišplepėtų klaikios tiesos apie save...

Nusivylimas straipsniukais.

OMG, šian kiek daug prisiskaičiau apie vaikinų neištikimybes, merginų pavydą ir nepasitikėjimą jais. Tai dabar "biški" ramiau pasidarė, net kvėpuojasi, sakyčiau, lengvėliau. Atsikvėpkite su manimi.

Pasirodo, tikrai čia viskas normalu mūsiškiame pasaulyje, visi gali išdavinėti vieni kitus, kiek tik nori, o visa tai reik ne aptarti su savo antrąją puse, o tiesiog laukti, kol viskas arba išsispręs, arba baigsis skyrybomis. Taip sako Alfa.lt. Šaunu. Jau tikiu ir naudojuosi šiais "nuostabiais, nuostabiausiais" patarimais. 

Taip pat sužinojau, kad jei nujauti, jog tave išdavinėja su kita, turi pati naudoti įvairiomis galimybėmis ir sprukti kiek kojos neša į kito mylimojo (arba kitaip " ale pavydą sukeliančiojo") glėbį. Bet kas, jei tai buvo tik tavo pavydo priepuoliai, niekuo nepagrįsti? Ai, nusispjaut, galėsi atsiprašyti. Maždaug prisigalvoju, nueinu į kairę ir atsiprašau. Ar nėra nieko lengvesnio? Juk taip, paprasta.

Daugiau niekada nepasitikėsiu tokiais straipsneliais, nes ne tik, kad prarasiu mylimąjį, bet ir šiaip gal netgi kokią netikėtą gėdą užsitrauksiu, aklai tikėdama tuo, ką rašo niekus paistantys žurnalistai. "Ale išmano" jie ką nors.

Bet šiaip kartais tikrai taip sunku patikėt ir pasitikėt mylimaisiais...

Tikslas

Turiu realų - nerealų tikslą - parašyti knygą. Romaną. Jau esu parašiusi beveik pusę. Tačiau dabar nebėra laiko arba įkvėpimo realizuoti savo sumanymą. Nors tiksliai žinau, kaip veiksmas knygoje turi rutuliotis. Jau netgi turiu knygos viršelio viziją.
Knygą pradėjau grįžusi iš Egipto. Tai buvo mano pirmoji kelionė ten, į šiltus kraštus, pas arabus, į kitą kultūrą, vaizdus ir etc. Kilo daugybė minčių parašyti knygą būnant tik tarp saulės ir dykumų, o skrendant į Lietuvą pradėjau rašyti.. Man tada buvo 16 metukų. Visą birželio mėnesį, po patikrų, rašiau belekiek, nemiegodavau iki 5 - 6 val.ryto, nes tuo metu - geriausiai kurdavosi. Liepą - tyla. Bliam, galvojau, kur viskas dingo, nebėra noro sėsti ir rašyti...
Vieną šeštadienio rytą mama išsivežė mane į turgų. Kai pasukome mašinos link, pamačiau jaunesnę už save mergaitę. Dažytą blondinę nuostabaus žydrumo akimis. Ji tiesiog žiūrėjo į mane, neatitraukdama akių. Neįsivaizduoju, kodėl jai reikėjo taip spoksoti.
- Mama,  - pasakiau, - pažiūrėk į ją.
Ir mama pamatė tai, kas buvo neįtikėtina. Aišku, tai galėjo būti kontaktiniai lęšiai ar dar kas nors, bet tai pasilikite savo apmąstymui. Svarbiausia, kai grįžau iš turgaus sėdau prie kompiuterio ir dirbau visą parą. Pernakt gėriau kavą ir rašiau. Ši mergaitė davė man įkvėpimą.

Taip intensyviai rašant, prabėgo visa mano vasara. Bet tikrai nesigailiu, kad ją, trumpąją vasarėlę, paskyriau vien dėl knygos. Nesvarbu, parašysiu aš ją, ar ne. (Trokštu parašyti, kad įrodyčiau sau, jog galiu.). Nesvarbu, ar ji bus išspausdinta. Nesvarbu, ar kam nors patiks. Viskas vardan MANO tikslo.;]

Oi ta meilė...

,,...yra tik amžinas, įsimylėjęs, iš proto besikraustąs juokdarys. Pažvelkite, koks laisvas jis dabar. Juk tai žmogus be apgaulingų kaukių, taisyklių, dogmų, nuostatų. Žmogus, kuris pasaulį susprogdins, bet laimę sau pasiims - tą mažą, kvailą laimę, už aukso kalnus neparduodamą."
,, Pamyniau viską. O vardan ko? Vardan vienatvės? Paniekos? Ne! Vardan meilės!" J. Grušas

Visi rašo, paišo, groja, dainuoja, galvoja apie meilę. Apie tokią meilę, kuri suteikia sparnus ir polėkį, prikurta milijonai, o apie skaudžiai duriančią - vienetai. Kodėl? Ne gi tik keletas patyrė meiles, aplietas ašaromis?
Netikiu...
Kiekvienas esame patyrę tokią meilę, kad atrodo viską dėl JOS padarytum, kad ir sparnus išsiaugintum. Tačiau esame patyrę ir vienišumą, nesupratingumą, kai meilės negavome, atsako nesulaukėme, ašaras liejome... Sunkūs laikai.
Bet juk būna ir taip, kad, atrodo, myli, bet nežinai, ko laukti - laimės, ar ašarų? Viskas juk taip nenuspėjama. O dar tas trapumas.. Lyg baltas, šaltas, bet trapus porcelianas išslįsta meilė iš rankų ir dūžta į milijonus šukelių - tavo, mano, mūsų, buvo, būdavo, būtų buvę..