Oi ta meilė...

,,...yra tik amžinas, įsimylėjęs, iš proto besikraustąs juokdarys. Pažvelkite, koks laisvas jis dabar. Juk tai žmogus be apgaulingų kaukių, taisyklių, dogmų, nuostatų. Žmogus, kuris pasaulį susprogdins, bet laimę sau pasiims - tą mažą, kvailą laimę, už aukso kalnus neparduodamą."
,, Pamyniau viską. O vardan ko? Vardan vienatvės? Paniekos? Ne! Vardan meilės!" J. Grušas

Visi rašo, paišo, groja, dainuoja, galvoja apie meilę. Apie tokią meilę, kuri suteikia sparnus ir polėkį, prikurta milijonai, o apie skaudžiai duriančią - vienetai. Kodėl? Ne gi tik keletas patyrė meiles, aplietas ašaromis?
Netikiu...
Kiekvienas esame patyrę tokią meilę, kad atrodo viską dėl JOS padarytum, kad ir sparnus išsiaugintum. Tačiau esame patyrę ir vienišumą, nesupratingumą, kai meilės negavome, atsako nesulaukėme, ašaras liejome... Sunkūs laikai.
Bet juk būna ir taip, kad, atrodo, myli, bet nežinai, ko laukti - laimės, ar ašarų? Viskas juk taip nenuspėjama. O dar tas trapumas.. Lyg baltas, šaltas, bet trapus porcelianas išslįsta meilė iš rankų ir dūžta į milijonus šukelių - tavo, mano, mūsų, buvo, būdavo, būtų buvę..