Šiandien sunku kvėpuot... Dusina... Visų banalios šnekos (pertraukos), pasityčiojantis juokas (matematika), priekaištai (labai retai būnu be jų), prunkščiojimai (visada), etc... Užsikrėčiau tuo kažkuo, kas nebe nuplaunama. Norisi būti ta, kuri valdo situaciją, bet ir sunku. Per daug jautri, kad tai suprasčiau. Kažkuriam širdies kamputy dar esu tikroji Kamilė, bet tik kamputyje, o ne visumoje.
Šiandien pajutau, kad galiu bet kada prarasti draugus, būdama ta Kamile, kuri tūno, tūno giliai, giliai. Šviesos blyksnis privertė atsiprašyti.. Jaučiausi daug geriau, o buvo taip sunku prisiversti. Tiesa, ilgai galvojau, svarsčiau.. Kai mintys buvo šiltos ir tikros, neatsiprašinėjau, o laukiau. Laukiau ko?
Vos kelios bereikšmės sms manęs neprivertė pamiršti atsiprašymo. Kai jos buvo atrašytos, mano atsiprašymo žodžiai iš širdies dingo, liko tik tai, ką galvoja pilkoji masė Kamilė.
Keista, jaučiuosi šiek tiek lengvesnė atsiprašiusi, bet ar teisingai padariau? Gal reikėjo palaukti, kol vėl "tie" žodžiai grįš?
Tikriausiai...
Pirmiausia rašiau apie savo būseną. Ji nepakito. Vis tiek dusina.. Kažkas ne taip. Kankina nerimas - dėl ateities, dėl meilės, dėl mokslų...galiausiai - dėl dabarties. Nebežinau, ar gyvenu. Laiko tempas - ne mano draugas, vos spėju suktis ratu. N.d., lietuvių, matematika, istorijos milijoniniai konspektai ir vis tos pačios nulinės žinios. Kas bus toliau? Degraduosiu? Išliksiu? Žūsiu? Gražiai gyvensiu? Laiminga? Pikta? Nusivylusi gyvenimu? Mylinti? Mylima? Viskas tegul lieka likimui. Man neturėtų būti svarbu. Ar taip, ar taip - jei gausiu kažką, tai tikrai nebus garbinga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą