Turiu realų - nerealų tikslą - parašyti knygą. Romaną. Jau esu parašiusi beveik pusę. Tačiau dabar nebėra laiko arba įkvėpimo realizuoti savo sumanymą. Nors tiksliai žinau, kaip veiksmas knygoje turi rutuliotis. Jau netgi turiu knygos viršelio viziją.
Knygą pradėjau grįžusi iš Egipto. Tai buvo mano pirmoji kelionė ten, į šiltus kraštus, pas arabus, į kitą kultūrą, vaizdus ir etc. Kilo daugybė minčių parašyti knygą būnant tik tarp saulės ir dykumų, o skrendant į Lietuvą pradėjau rašyti.. Man tada buvo 16 metukų. Visą birželio mėnesį, po patikrų, rašiau belekiek, nemiegodavau iki 5 - 6 val.ryto, nes tuo metu - geriausiai kurdavosi. Liepą - tyla. Bliam, galvojau, kur viskas dingo, nebėra noro sėsti ir rašyti...
Vieną šeštadienio rytą mama išsivežė mane į turgų. Kai pasukome mašinos link, pamačiau jaunesnę už save mergaitę. Dažytą blondinę nuostabaus žydrumo akimis. Ji tiesiog žiūrėjo į mane, neatitraukdama akių. Neįsivaizduoju, kodėl jai reikėjo taip spoksoti.
- Mama, - pasakiau, - pažiūrėk į ją.
Ir mama pamatė tai, kas buvo neįtikėtina. Aišku, tai galėjo būti kontaktiniai lęšiai ar dar kas nors, bet tai pasilikite savo apmąstymui. Svarbiausia, kai grįžau iš turgaus sėdau prie kompiuterio ir dirbau visą parą. Pernakt gėriau kavą ir rašiau. Ši mergaitė davė man įkvėpimą.
Taip intensyviai rašant, prabėgo visa mano vasara. Bet tikrai nesigailiu, kad ją, trumpąją vasarėlę, paskyriau vien dėl knygos. Nesvarbu, parašysiu aš ją, ar ne. (Trokštu parašyti, kad įrodyčiau sau, jog galiu.). Nesvarbu, ar ji bus išspausdinta. Nesvarbu, ar kam nors patiks. Viskas vardan MANO tikslo.;]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą