Šauksmas.

Šaukiu, o niekas negirdi. Net tie, kurie sakė, kad manęs niekada nepaliktų bėdoje. Net tas, kuris sakė, jog neįsivaizduoja gyvenimo be manęs. Niekas negirdi... O man dabar taip reikia, kad girdėtų, įsiklausytų, išgirstų, paklaustų... negirdi. Girdėkit! Prašau! Nebegaliu taip gyventi! Žaloti savo širdies. Juk ji - ne geležinė, gali kada nors ir neatlaikyti viso to... 
Supraskit mane. Išgirskit! Ei, ar kas nors yra šalia manęs? O gal jau seniai aplink mane - vien tuštuma, kurios apakusi nepastebiu? Kodėl?.. Tiek pastangų nuėjo veltui, o galiausiai likau viena. Kai reikia kažko, kokios nors dalelės, kuri suprastų,  neturiu...
Kai buvau kitokia, ne aš, tuomet manęs reikėjo visiems. Tačiau tikrajam mano "aš" prasiskleidimui reikia laiko.  Ne tik jo, bet ir pagalbos. Suprantat? P-A-G-A-L-B-O-S!!!! O jos nėra.. Dingo kažkur. Išnyko visatoj. Toj skylėj, kurios niekas nežino, o ir nepažinojo. Kurios gal net iš viso nėra. Juk žmogus turi lakią fantaziją, o pasitelkęs mokslą - jis "SUGEBA VISKA". O gal skylė sugebėjo taip staiga pranykti niekam nieko nesakiusi?
Kita vertus, žaizdos taip greit neužgyja. O tos, kurios užgyja, palieka milžiniškus randus, kurių panaikinti nesugeba niekas: nei plastikos chirurgas, nei Dievas, nei Pats Gyvenimas.
O PAGALBA, kai ji reikalinga, turi būti suteikiama, ar ne?
Kai miršti, skambiname greitajai pagalbai, kviečiami gydytojai, kad prikeltų. Kai muša, policija skuba į pagalbą. Kai dega namai, gaisrinė atrieda, ir viskas išsisprendžia. Į gera.
O ką daryti su širdimi? kaip gelbėti ją, kai ji dega, kai ji miršta, kai ji dūžta?

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!PAGALBOS!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Prašau, padėk man suprasti save, išgelbėk bent mano sielą. Juk nemaldauju, kad sau įpūstum Meilę man ir ja išgelbėtum manąjį gyvenimą. Jis ir taip jau beveik baigės, manau. Juk be tavęs aš - niekas...
Prašau, padėk išlipti stipriai tą akimirką, kai sakysiu ,,Viso" visam laikui.

Myliu, bet tyliu, nes tai sakyti jau nebėra vilties.