...Kaskart eidama gatve stengiuosi nesuklupti, nes kiekvieną mano žingsnį lydi mintys apie Tave. Tu man kaip oras, kuriuo noriu kvėpuoti. Tu kaip daina, kurią noriu dainuoti. Sunkiausias uždavinys, kurį noriu išspręsti. Muzika, pagal kurią tik ir norisi nesuvaldomai šokti.

Tu niekada neleisdavai man verkti, niekada niekam neleidai manęs skaudinti. Galbūt todėl dabar ir verkiu rašydama Tau laišką, nes viskas su Tavimi taip tobula. Siekiu susigrąžinti Tave. Galbūt tai labai savanaudiška, bet tu man reikalingas kaip neregiui lazdelė, kad saugiai pasiektų namus, kaip medžiui lapas, kad atrodytų puošnus, kaip dykumai kupranugaris, kad praturtintų vaizdą...

Lietaus muzika kiekvieną kartą beldžiasi į mano sielą, nors turiu vilties, kad taip Tu lankai mano širdį. Verkiu, nes taip Tu būni arčiausiai manęs.

Angele mano, sugrįšk pas mane kuo greičiau. Trokštu Tavęs tuojau pat. Čia ne paprasti žodžiai, čia jau įsakymas! Man reikia Tavęs, kad pagaliau galėčiau vėl normaliai įkvėpti tyro oro ir pripildyti pavargusius nuo oro sulaikymo plaučius.

Gyvenu ne dabartimi, o ateitimi. Širdies kertelėje žinau, tvirtai žinau, kad grįši. Planuoju ateitį tik su Tavimi, Mielasis...