Šauksmas.

Šaukiu, o niekas negirdi. Net tie, kurie sakė, kad manęs niekada nepaliktų bėdoje. Net tas, kuris sakė, jog neįsivaizduoja gyvenimo be manęs. Niekas negirdi... O man dabar taip reikia, kad girdėtų, įsiklausytų, išgirstų, paklaustų... negirdi. Girdėkit! Prašau! Nebegaliu taip gyventi! Žaloti savo širdies. Juk ji - ne geležinė, gali kada nors ir neatlaikyti viso to... 
Supraskit mane. Išgirskit! Ei, ar kas nors yra šalia manęs? O gal jau seniai aplink mane - vien tuštuma, kurios apakusi nepastebiu? Kodėl?.. Tiek pastangų nuėjo veltui, o galiausiai likau viena. Kai reikia kažko, kokios nors dalelės, kuri suprastų,  neturiu...
Kai buvau kitokia, ne aš, tuomet manęs reikėjo visiems. Tačiau tikrajam mano "aš" prasiskleidimui reikia laiko.  Ne tik jo, bet ir pagalbos. Suprantat? P-A-G-A-L-B-O-S!!!! O jos nėra.. Dingo kažkur. Išnyko visatoj. Toj skylėj, kurios niekas nežino, o ir nepažinojo. Kurios gal net iš viso nėra. Juk žmogus turi lakią fantaziją, o pasitelkęs mokslą - jis "SUGEBA VISKA". O gal skylė sugebėjo taip staiga pranykti niekam nieko nesakiusi?
Kita vertus, žaizdos taip greit neužgyja. O tos, kurios užgyja, palieka milžiniškus randus, kurių panaikinti nesugeba niekas: nei plastikos chirurgas, nei Dievas, nei Pats Gyvenimas.
O PAGALBA, kai ji reikalinga, turi būti suteikiama, ar ne?
Kai miršti, skambiname greitajai pagalbai, kviečiami gydytojai, kad prikeltų. Kai muša, policija skuba į pagalbą. Kai dega namai, gaisrinė atrieda, ir viskas išsisprendžia. Į gera.
O ką daryti su širdimi? kaip gelbėti ją, kai ji dega, kai ji miršta, kai ji dūžta?

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!PAGALBOS!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Prašau, padėk man suprasti save, išgelbėk bent mano sielą. Juk nemaldauju, kad sau įpūstum Meilę man ir ja išgelbėtum manąjį gyvenimą. Jis ir taip jau beveik baigės, manau. Juk be tavęs aš - niekas...
Prašau, padėk išlipti stipriai tą akimirką, kai sakysiu ,,Viso" visam laikui.

Myliu, bet tyliu, nes tai sakyti jau nebėra vilties.

Tai viskas, ką turėjau/(iu).

Per daug kenčiu ir verkiu dėl šitos Meilės Mūsų. Jei tai būtų tikra, nekentėčiau, o džiaugčiausi tuo, ką turiu... Tai turi anksčiau ar vėliau baigtis. O su pabaiga ateis ir atodūsis - baigėsi. Kam buvo reikalingi metai kartu? Tam, kad suprasčiau, jog mes per daug skirtingi, kad mes netinkame vienas kitam? Tam, kad įsigilinčiau į Meilės privalumus ir trūkumus? Kad pajausčiau kaip giliai skauda ten, viduje?
Kodėl atidaviau tiek brangaus savo gyvenimo laiko Tau? Kad jaučiau įsimylėjimą, tai dar nieko nereiškia. Ne. Juk gyvenimo prasmė, tai ne tik Meilė. Mūsų metai praėjo, o širdyje liko dar vienas randas: vėl likau nesuprasta.. Ateina kiti laikai, jie gal atneš kažką nauja?
Kam reikalinga Meilė? Tam, kad suprastum, jog niekada tikrai nemylėjai, nes per daug skaudėjo? Tam, kad suprastum, jog visą laiką klydai dėl pasirinkto žmogaus jausmų tau, pagarbos jautimo. Tam, kad nusiviltum gyvenimu ir viskuo, kas tave supa.

Žvilgsnių į kitas nepaisymas - žudooo. Ir dar kaip jaučiu pasekmes. Sopa. Pradžioje tai buvo tiesiog jausmas - gan įprastas. O dabar - jis įsismelkė į mane ir nedingsta - kodėl buvau tokia kvaila?
Kodėl negaliu sutrukdyti sau įsimylėti? Kodėl?!?!? O juk tiek daug kartų sakiau - ,,Gana! Nebenoriu kančių! Daugiau NIEKADA!!!" Tačiau ir vėl, vėl įsimylėjau ir vėl, vėl kenčiu...
Man gaila savęs (taip, čia savanaudiškumo požymis), bet nežinau, kaip su tuo susitvarkyti, nes nesuprantu, kas esu ir ko noriu. Gal aš klystu?
O svarbiausia nepažįstu tikros Meilės, negaliu jos apibūdinti, į ją įsiskverbti, pajausti tikro gūsio, suvirpinančio širdį, (ne)patyriau jos. Išgyvenau tik skaudžius įsimylėjimus, kurie žeidė/(ia) mane lyg rožės, tavo atneštos Mūsų Meilės dieną, spygliai. Raudonos ar baltos... Nesvarbu - taip pat duria.. Juk tai tik gėlės. Be jausmų jos. Tarpios ir laikinos... O jausmai (džiaugsmai) juk būna nenutrūkstamai stiprūs, šilti, tikri, gyvi! Jie yra! Egzistuoja! Be manęs, aišku.
Tai sakydama, turiu ir vėl nuvilti save. Per daug tikėjau/(iu) svajomis ir pasakomis (Tavo). Deja... Gyvenimas per trumpas gailesčiui.

Šaltas bučkis be žodžio Myliu.

Prasta koduotė, bet tai viskas. Pabaiga. Visko pradžia. Aš tikiu. Ir tikėsiu!... Gal... 

Angelai

Jaučiu, kaip mane saugo mažas baltas angeliukas danguje. Jaučiu, kaip globoja! Girdžiu jo paauksintų sparnų plazdenimą virš savo galvos naktį, sapnuojant. Tačiau reikia įsiklausyti, ypač atidžiai, kad tą nuostabų, virpantį orą galėtum pajausti dieną. Tuomet, kai tik lengvi vėjo šuoreliai paliečia mano skruostus suprantu – jis čia! Šalia manęs. Ir manyje! Širdyje!

-----------------------------------------------------------------------------------

Nuolat bandau įsivaizduoti, kaip manasis angeliukas turėtų atrodyti. Svajose jis – labai trapus, mažiukas, baltutis, rausvaskruostis berniukas arba geltonplaukė garbiniuota mergaičiukė – linksma, išsišiepus. O kartais, kartais – nematau veido. Tuomet būna baisu, nes mano angelas – belytis, nesuprantamas, baisiai ištįsęs padaras. Toks didelis, keistai pasviręs, sunkus. Kiekvienas jo sparnų plastelėjimas verčia mane nuo kojų.

O ką galvoji Tu? Koks Tavasis angeliukas? Didelis ar mažas? Keistas ar įprastas? Spalvotas ar baltas? Saldus ar kartokas? Besišypsantis ar liūdnas? Su apgamuku ar marmuriniu veiduku? Galiausiai, berniukas tai ar mergaitė? O gal Tu jo neturi?!?

--------------------------------------------------------------------------------------

Pikti ir negerų savybių žmonės turi bloguosius angelus. Taip, taip, būna ir tokių! Švytinčios akys ir iššieptos lūpos, trokštančios padaryti taip, kad kažkas nuliūstų, kad kažką smerktų, kad kažkas mirtų... O gal ne? Nemanau, kad aš piktas ar bloga linkintis žmogus, todėl nežinau, kaip tokių žmonių saugotojai atrodo. O gal esu nedora? Juk savo vaizduotėje ką tik išvydau Jį – Piktųjų globėją...

Taip, pripažįstu, kad turiu blogųjų savybių. Ir nieko negaliu pakeisti. Kiekvienas jų turime, deja... Tačiau dažniau mano atmintyje šmėsteli baltieji draugai!

---------------------------------------------------------------------------------------

Meilė, džiaugsmas, laimė, puikios akimirkos, tikri jausmai, idealumas, tvirti, nenutraukiami jokio kivirčo ryšiai... Štai kas glosto širdį! Ar ne puiku būtų gyventi angelų pasauly be išdavysčių, pilname tik baltų, šviesių dalykų? Jų širdys kupinos gėrio, laisvės, tyrumo, pasaulio išminties ir ... grožio! Nesvarbu, kad mūsų, žmonių gyvenimuose, grožis – laikinas ir trapus. Angelų amžinybėje grožis yra visur. Jis ten – buvo, yra ir bus. Jis ten neišnyksta, jis nenutrūkstamas ir viską kuria. Jis esti. Ar pagalvojai iš kur gimė Mūsų Meilė? Ne? Taip kad žinok - iš angelų miesto, vardu Grožis.

Kaip norėčiau būti Tavo angelu sargu.

Minčių apie angelus autorius –  žmogus.

                                                                                             

Šiandien

Šiandien ryte buvau praradusi gyvenimo prasmę.. Viskas sukosi prieš mane:

Ankstus kėlimasis,

pykčiai su tėvais,

iš milijono kepurių neišsirinkimas nei vienos,

ankstyva psichologijos paskaita ir sukrečiančios temos, netinkamos tokiam early morning'ui šeštadienį,

tavo kitoks "Labas rytas",

per saldi kava, 

per soti pica,

šleikštulys po tokio valgio...

Viskas susidėjo..

Tačiau dabar - aš laiminga.:))) Be galo laiminga.:)))
Vėl MYLIU gyvenimą, bet labiau TAVE.;***********

Pasivaikščiojimas, trukęs pusvalandį,

šaltokas oras - paraudoninęs MŪSŲ skruostus,

nykštuko kepuraitė,

šypsena,

bučinukai, kurie tikrai neleido šalti,

ėjimas greitu.. lėtu.. vidutiniu žingsniu,

TAVO pirštinėta ranka tokioj pat manojoje,

pokalbiai - juokingi, liūdni, bet, svarbiausia, pilni MEILĖS,

šilti apkabinimai (: hug'ai :),

viskas, kas atneš tik laimę, džiaugsmą, dar didesnę MEILĘ ir supratimą, kad pasaulyje yra TAVO, TIK TAVO, antroji puselė, kuri tave MYLI, MYLI gal netgi labiau nei įmanoma.;))

Tik TU kuri stebuklus, kurie išsipildo.

TU man esi TAS, kuris padaro taip, jog visos svajonės išsipildytų, nes TU ir esi MANO svajonė. ;*****

                                                               MYLIU ir visada MYLĖSIU.

***********************************TIK TAVO saulytė.**************************

Myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu

Aš Tave be galo MYLIU.
Myliu taip, kaip tik aš galiu mylėti:
kartais - su pykčio lašeliu,
dažnai - su džiaugsmu,
o visada - visa savo esybe, nes tik Tu - man dovana.
Tu - iškėlei mane iš nuopuolio, Tu - išgelbėjai mane. Tik Tavo dėka - esu ir gyvenu.;]
Nesvarbu, kad susimatome tik kas savaitę - aš Tave matau, svajoju ir galvoju apie Tave - kiekvieną savo trapaus gyvenimo sekundę.
Mūsų ateitis - tobulas gyvenimas ir jo aspektai.;]
Tik nesugriaukime savo svajų - tokių didelių ir dar vis augančių.
Prašau. 




If you live to be a hundred, I want to live to be a hundred minus one day so I never have to live without you. A. A. Milne

Stebuklai vyksta - vėl rašau.

Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip Kamilė negali nerašyti. ;]

Pagaliau atgimiau!!!

Vėl sugrįžau į ,,Žiniapūčio" žurnalistų gretas!!! 
Nuostabus jausmas grįžti, grįžti ten, kur laukia, ten, kur širdžiai miela ir jauku, ten, kur žinai, jog tavo darbai tikrai laukiami ir vertinami. Ten, kur tavęs visada išskėstomis rankomis laukia sugrįžtant. Tik ten manasis pasaulis. Žinau, kad man rašyti - tai yra gyventi, nes su šiuo noru aš jau gimiau. Jis - mano kraujyje. ;]
Iš tikrųjų, laiko trūko, užimta buvau, net nebegalvojau apie rašymą, bet jo be galo pasiilgau!
Noras - nerealius, rašyčiau ir rašyčiau, tik duokit temų, duokit mielų žmonių, kurie sutiktų būti kalbinami ir, svarbiausia, duokit man pakankamai laiko, kad visur suspėčiau!
Man dabar NR.1 - n.d., deja.
Jie užima krūūūūūvas laiko, MANO laiko.. 
Tačiau, kaip kai kurie sako, neeikvok savo gyvenimo vien dėl mokslų, turėk laiko ir DĖL SAVĘS. Kadanors gal taip ir bus, įgyvendinsiu tai 100 procentų, bet ne dabar...
Šiuo metu dalelę savęs skirsiu ne tik mokslo šaknims krimsti, bet ir tam, ką dievinu - tai ,,Žiniapūčio" veiklai.
Padėka tam, kurio stebuklingi žodžiai pasiekė ir paveikė mane.;]


Iki kitų susibėgimų!
Jei nerasit čia, ieškokit ,,Žianiapūtyje". :)


P.S. Didžiausia padėka Malariui. (like, like, like tavo žodžiams :) )

Kaip pakilt iš miego? ;O

Sorriukas, kad neberašau..

Tiek daug visko buvo, tiek daug galėčiau parašyti, bet manęs nėra, o minčių yra.

Keista..
                  Dingau..
                                         Miriau..
                                                            Išnykau..
                                                                                Pati nežinau..

Kadangi taip nutiko, tylėsiu, kol galutinai pabusiu iš sąstingio miego.;]
Tikiuosi, kad tai nutiks greitai.;]
Jau ir šis parašymas, manau, puiki pradžia. (y);]

Iki. ;] Šypt ;)))



Miegančioji, bet ne gražuolė. ;p