Jaučiu, kaip mane saugo mažas baltas angeliukas danguje. Jaučiu, kaip globoja! Girdžiu jo paauksintų sparnų plazdenimą virš savo galvos naktį, sapnuojant. Tačiau reikia įsiklausyti, ypač atidžiai, kad tą nuostabų, virpantį orą galėtum pajausti dieną. Tuomet, kai tik lengvi vėjo šuoreliai paliečia mano skruostus suprantu – jis čia! Šalia manęs. Ir manyje! Širdyje!
-----------------------------------------------------------------------------------
Nuolat bandau įsivaizduoti, kaip manasis angeliukas turėtų atrodyti. Svajose jis – labai trapus, mažiukas, baltutis, rausvaskruostis berniukas arba geltonplaukė garbiniuota mergaičiukė – linksma, išsišiepus. O kartais, kartais – nematau veido. Tuomet būna baisu, nes mano angelas – belytis, nesuprantamas, baisiai ištįsęs padaras. Toks didelis, keistai pasviręs, sunkus. Kiekvienas jo sparnų plastelėjimas verčia mane nuo kojų.
O ką galvoji Tu? Koks Tavasis angeliukas? Didelis ar mažas? Keistas ar įprastas? Spalvotas ar baltas? Saldus ar kartokas? Besišypsantis ar liūdnas? Su apgamuku ar marmuriniu veiduku? Galiausiai, berniukas tai ar mergaitė? O gal Tu jo neturi?!?
--------------------------------------------------------------------------------------
Pikti ir negerų savybių žmonės turi bloguosius angelus. Taip, taip, būna ir tokių! Švytinčios akys ir iššieptos lūpos, trokštančios padaryti taip, kad kažkas nuliūstų, kad kažką smerktų, kad kažkas mirtų... O gal ne? Nemanau, kad aš piktas ar bloga linkintis žmogus, todėl nežinau, kaip tokių žmonių saugotojai atrodo. O gal esu nedora? Juk savo vaizduotėje ką tik išvydau Jį – Piktųjų globėją...
Taip, pripažįstu, kad turiu blogųjų savybių. Ir nieko negaliu pakeisti. Kiekvienas jų turime, deja... Tačiau dažniau mano atmintyje šmėsteli baltieji draugai!
---------------------------------------------------------------------------------------
Meilė, džiaugsmas, laimė, puikios akimirkos, tikri jausmai, idealumas, tvirti, nenutraukiami jokio kivirčo ryšiai... Štai kas glosto širdį! Ar ne puiku būtų gyventi angelų pasauly be išdavysčių, pilname tik baltų, šviesių dalykų? Jų širdys kupinos gėrio, laisvės, tyrumo, pasaulio išminties ir ... grožio! Nesvarbu, kad mūsų, žmonių gyvenimuose, grožis – laikinas ir trapus. Angelų amžinybėje grožis yra visur. Jis ten – buvo, yra ir bus. Jis ten neišnyksta, jis nenutrūkstamas ir viską kuria. Jis esti. Ar pagalvojai iš kur gimė Mūsų Meilė? Ne? Taip kad žinok - iš angelų miesto, vardu Grožis.
Kaip norėčiau būti Tavo angelu sargu.
