Tai, kas gražu.

 Jis: -Tu ideali, tik aš tavyje pakeisčiau vieną dalyką.
Ji: -Ką?
Jis: -Tavo pavardę į savo. 

----------------------------------------------------------------------------

Kai gyvenimas suteikia Tau šimtą priežasčių verkti, parodyk gyvenimui, kad turi tūkstantį priežasčių šypsotis. 

----------------------------------------------------------------------------

Niekada neužverk lūpų tam, kuris atvėrė tau savo širdį...

----------------------------------------------------------------------------

Reikia Tokio, Su Kuriuo Galėčiau Žiūrėti Filmą Tokį, Kokio Noriu Aš, Ir Jis Neklaustų, Kodėl Aš Per Tą Filmą Verkiu. Jis Tik Žiūrėtų, Nes Tas Filmas Patinka Man. Kad Jis Turėtų Dainą, Kuri Primena Mane, Jos Klausytųsi, O Besiklausant galvotų apie mane.♥

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------  

Duok jai savo marškinėlius, kuriuos apsirengus ji galėtų miegot.
Palik jai mielas žinutes.
Bučiuok ją prieš savo draugus.
Pasakyk jai, kad ji atrodo nuostabiai.
Žiūrėk jai į akis, kai kalbi su ja.
...Eik su ja pasivaikščioti.
Atleisk jai visas jos klaidas.
Leisk jai užmigt tavo glėby.
Žiūrėk į ją lyg ji būtų vienintelė mergina, kurią tu matai.
Kutenk ja netgi tada, kai ji sako sustok.
Laikyk ją už rankos, kai būni su draugais.
Kai ji pradės tave keikti pasakyk, kad ją myli.
Supykdyk ją, o tada pabučiuok.
Erzink ją ir leisk jai erzinti tave.
Žiūrėk jos mėgiamiausią filmą kartu su ja.
Bučiuok jos kaktą.
Duok jai visą pasaulį.
Rašyk jai laiškus.
Leisk jai nešioti tavo rūbus.
Kai ji liūdna, pakalbėk su ja.
Leisk jai žinot, kad ji tau svarbi.
Leisk jai fotografuot tave kaip tik ji nori.
Bučiuok ją lietuje ir kai įsimylėsi ją, pasakyk jai...

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 

Maybe we can spend a night together
First love will last forever
And ever forever.♥.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Jei aš turėčiau pasirinkti tarp meilės tau ir kvėpavimo, ikvėpčiau paskutinį oro gurkšnį, kad pasakyčiau – aš MYLIU TAVE.

 

 

 

 

 

 

Gyvenimo klaidos.

Šiandien Juo vėl nusivyliau, bet nusišluosčiau ašaras ir atsukau kitą savo skruostą.
- Ar kitas kartas bus skaudesnis? - klausiu Jo, tačiau neišgirstu atsakymo, nes Jis pats dar nežino, kaip pasielgs tam tikrose situacijose. Aišku, pasielgs taip, kaip jam atrodo geriausia, bet ir vėl skaudins mane.. Jau žinau tą.
Jei naujasis tavo išpuolis bus skaudesnis, jau nebeturėsiu, ką Tau pasiūlyti. Juk abu mano skruostai jau bus nudažyti gėdos raudoniu, kurio panaikinti neįmanoma. Tai - visam gyvenimui, deja... Tada, tik tada, jau bus pabaiga. Pati didžiausia ir gigantiškiausia pabaiga, kurios aplinkinės taip trokšta.. Ir saldžiai šypsodamosi man į akis sako: ,, Kaip gerai, kad jūs susipykot. Jis liks man, o tu kaip nori." Ar šiais laikais dar yra nors kiek nesakymo tiesos į akis?
............................................................................................................................
Tada bus pabaiga. Tūkstančiai ledo kristaliukų susmigs į mano kūną. Kažkas (manau, tie buvę ištikimiausi, o dabar tik veidmainiškai besišypsantys veidai) juos sukios ir klaus: ,, Ar skauda?". Tačiau aš tylėsiu. Dar turiu tam lašelį savigarbos: nerėkti iš skausmo tada, kai jau nebegali tverti jo viduje. Kai kraujo lašeliai lašės nuo mano kūno, leisiu nuriedėti vienintelei ašarai, kuri parodo, kad esu tik žmogus, kad aš irgi turiu jausmus. Bet tik tiek. Ne daugiau, kad mano "draugai" neimtų manęs valgyti gyvos.
.............................................................................................................................
Daugiau to nebus. Tai - paskutinis tavo šansas. Jei juo pasinaudosi, išloši ,,Teleloto" milijoną. O jei tingulys nugalės Tavo šį norą ir Tu pasirinksi kitą variantą, aš suprasiu - galėsi varyti sau. Susirasti tą, kuri bus neįnoringa ir neprašys tiek daug, kiek aš. Nors, nemanau, kad reikalauju neįmanomų dalykų. Na, nebent Tau tikra, skaidri, tyra, be melo, blaivi, su pasitikėjimu ir tvirtybe abipusė MEILĖ yra per sunkus rebusas. Tada liepčiau Tau dingti iš mano gyvenimo visiems laikams: nebeprisiminti manęs, mano gatvės, mano gyvenamosios vietos, mano kambario... Ir tuomet galėtum galvoti, ką tik nori. Kad aš - pasipūtusi kalė, intrigantė, galbūt net feministė. Dar mintyse sau galėtum pridurti - beširdė, kvaila, įnoringa, per daug reikalaujanti žiurkė (kaip tą teigė Tavoji draugė). Tai tik žodžiai. Tik tada pagaliau pajustum tai, ką jaučiu visą laiką, kai kas nors tarp mūsų būna blogai. Dabar jau suprantu, kokie teisingi yra Tavo šie žodžiai: ,,Mūsų draugystė tikrai sugadins tau nervus." Tai lyg Tavo pažadas man, kad niekas ateityje nesikeis į gera, kad trumpos laimės akimirkos - blefas, laikinumas, kuris niekada neįgaus pastovumo pamatų...
................................................................................................................................
Prisimink, turi paskutinį šansą. Pasinaudok juo ir ištiesk man ranką arba... sutrypk jį ir mesk dar vieną baltą kovos pirštinę mano po kojų, kad galėčiau ir vėl suklysti, kaip aną kartą, ir ją supurvinti. Man svarbiausia yra mano garbė, kurios dėmelių dar turiu. Jų iki galo Tu dar, ačiū Dievui, nesunaikinai. Tačiau turiu jų per mažai, kad visą laiką būčiau stipri. Tu stipresnis...

Manasis.

D.T. (kitaip S.A.) ir mano pokalbis:

...

- Aš atidaviau savo širdį Jai. Daugiau nieko nebeturiu. Liko tuštuma. Nieko neturiu... Nebeturiu... Dingo... Nieko nebeturiu! 

- Tu turi! Turi draugus!

- Atidaviau Jai širdį, kad sušildytų, prikeltų...

- Bet tu gali ją susigrąžinti, patikėk!

- Niekas dovanų neprašo grąžinti atgal. 

- Šitą galima!!!

- Ne. Juk ji tokia pati dovana kaip ir kitos. Tačiau tuo pat metu ir pati brangiausia. O jos nevertino. Nieko nebeturiu... Nieko...

- Gali nors pabandyti...

- Ne. Man pažadėjo, kad mano širdis bus saugi, šilta, degs. Dabar net jos nebeturiu, net tik praradau Ją, bet ir širdį atidaviau. Visą. Nieko nepasilikau sau. Visada visiems gera dariau...

- Taip. O Dieve, tu neįsivaizduoji, kaip tu man padėjai. Tu mane išmokei būti stipriai, pratinai prie gyvenimo. O pats, pats pasiduodi... Baik. Prašau, maldauju, nebūk toks silpnas!

- Būsiu, nes pavargau nuo gyvenimo. Nuo jo triukšmo ir tylos. Trokštu tuštumos. Tyla, juk trukdo, ane? Kartais nebenori girdėti net jos...Todėl nebereikia man gyvenimo...

- D., prašau, baik, nebekalbėk taip. Tu kenki ne tik sau, bet ir man. Jei nebegalvoji apie save, pagalvok apie kitus. Nebūtinai mane. Kitus. Draugus.. O gal reikalauji gailesčio?

- Tikrai ne. Sau prisižadėjau penkis dalykus, o du dalykus dabar kaip tik galiu padaryti.

- Kokius?

- Tai tegu lieka mano mintyse, nes tu vėl pradėsi mane stabdyti. Tačiau labiausiai noriu mirti... nes praradau viską, ką turėjau...

- Nepraradai!

- Praradau, nors ne daug ką ir turėjau. Tik Ją ir Tave...

- Taip, visada turėjai mane. Ir dabar turi juk!

- Taip, tu buvai mano drauge keturis metus. Mums tiek daug kartu visko nutiko. Buvai tikra drauge. Tokia išliksi amžinai. Ate. Susitiksime kažkur kitur, tik jau nebe šitame gyvenime. Ate.

- Ei, palauk!!!

- Nebeturiu, ko laukti. Mano laikas jau praėjo... Ate!

- Tik, prašau, nedėk ragelio..!

- Pasiilgsiu tavęs...

- Palauk!

...

Telefone išgirstu tik pyptelėjimus, o akis gražia ašaros, kad negaliu niekaip Jo sustabdyti. 

Atleisk, kad man neišėjo... Turbūt tokia pati prasta buvau tau ir draugė... Tačiau visada dariau viską, kad Tau būtų gerai. Tu - vienintelis ir geriausias Mano Draugas vaikinas. Niekada neužmiršiu Tavęs, nes tu - vienas iš nuostabiausių įvykių mano gyvenime.

Tavo draugė, Kamilė.

Mintis į temą.

Priversti kentėti, neužmiršti, vėl pamilti, priversti pasijusti silpnai ir vėl sudvejoti? Ko tu norėjai? Ar apskritai, ko nors norėjai? Ar išėjai tam, kad sugrįžtum? Ech, kaip tai kvaila ir vaikiška… Ar manei, kad pasiilgsiu ir dar labiau mylėsiu? Tu suklydai. Grįždamas tu užmušei viską, kas dar buvo manyje likę šventa tau. Tu kaip koks pilkas debesis, pasirodai ir greitai dingsti. Kad nepriprasčiau prie laimės, kad neužmirščiau, kа reiškia liūdesys. Ar šitaip atrodė tavo meilė, ar taip atrodė mūsų meilė? Labai gaila. Kaip daug mes suklydome….

ANOUK "Michel"

Hey Michel how's life are you ok
I wonder if you ever think of me
It's been 9 years since that kiss
I can't help but reminisce
Hey Michel do you remember

We walked the street to the beat
Hand in hand you and me
Smiling faces so in love
Hoping that they all could see
That we belonged together you and me against the world
But we found out the hard way cause it wasn't meant to be

Now it's you and her I see

You were my first and worst love
And so it only could go wrong
But ain't that just the way you learn
Hey Michel I just wanted to let you know
That someone else has stolen my heart
And now another girl has caught your eye
That doesn't mean I don't think of you
I am just hoping she'll treat you right

Do you remember
How we walked the street to the beat
Hand in hand you and me
Smiling faces so in love
Hoping they all could see
That we belonged together you and me against the world
But we found out the hard way cause it wasn't meant to be

Now it is you and her I see

It was just a silly dream.

Šauksmas.

Šaukiu, o niekas negirdi. Net tie, kurie sakė, kad manęs niekada nepaliktų bėdoje. Net tas, kuris sakė, jog neįsivaizduoja gyvenimo be manęs. Niekas negirdi... O man dabar taip reikia, kad girdėtų, įsiklausytų, išgirstų, paklaustų... negirdi. Girdėkit! Prašau! Nebegaliu taip gyventi! Žaloti savo širdies. Juk ji - ne geležinė, gali kada nors ir neatlaikyti viso to... 
Supraskit mane. Išgirskit! Ei, ar kas nors yra šalia manęs? O gal jau seniai aplink mane - vien tuštuma, kurios apakusi nepastebiu? Kodėl?.. Tiek pastangų nuėjo veltui, o galiausiai likau viena. Kai reikia kažko, kokios nors dalelės, kuri suprastų,  neturiu...
Kai buvau kitokia, ne aš, tuomet manęs reikėjo visiems. Tačiau tikrajam mano "aš" prasiskleidimui reikia laiko.  Ne tik jo, bet ir pagalbos. Suprantat? P-A-G-A-L-B-O-S!!!! O jos nėra.. Dingo kažkur. Išnyko visatoj. Toj skylėj, kurios niekas nežino, o ir nepažinojo. Kurios gal net iš viso nėra. Juk žmogus turi lakią fantaziją, o pasitelkęs mokslą - jis "SUGEBA VISKA". O gal skylė sugebėjo taip staiga pranykti niekam nieko nesakiusi?
Kita vertus, žaizdos taip greit neužgyja. O tos, kurios užgyja, palieka milžiniškus randus, kurių panaikinti nesugeba niekas: nei plastikos chirurgas, nei Dievas, nei Pats Gyvenimas.
O PAGALBA, kai ji reikalinga, turi būti suteikiama, ar ne?
Kai miršti, skambiname greitajai pagalbai, kviečiami gydytojai, kad prikeltų. Kai muša, policija skuba į pagalbą. Kai dega namai, gaisrinė atrieda, ir viskas išsisprendžia. Į gera.
O ką daryti su širdimi? kaip gelbėti ją, kai ji dega, kai ji miršta, kai ji dūžta?

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!PAGALBOS!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Prašau, padėk man suprasti save, išgelbėk bent mano sielą. Juk nemaldauju, kad sau įpūstum Meilę man ir ja išgelbėtum manąjį gyvenimą. Jis ir taip jau beveik baigės, manau. Juk be tavęs aš - niekas...
Prašau, padėk išlipti stipriai tą akimirką, kai sakysiu ,,Viso" visam laikui.

Myliu, bet tyliu, nes tai sakyti jau nebėra vilties.

Tai viskas, ką turėjau/(iu).

Per daug kenčiu ir verkiu dėl šitos Meilės Mūsų. Jei tai būtų tikra, nekentėčiau, o džiaugčiausi tuo, ką turiu... Tai turi anksčiau ar vėliau baigtis. O su pabaiga ateis ir atodūsis - baigėsi. Kam buvo reikalingi metai kartu? Tam, kad suprasčiau, jog mes per daug skirtingi, kad mes netinkame vienas kitam? Tam, kad įsigilinčiau į Meilės privalumus ir trūkumus? Kad pajausčiau kaip giliai skauda ten, viduje?
Kodėl atidaviau tiek brangaus savo gyvenimo laiko Tau? Kad jaučiau įsimylėjimą, tai dar nieko nereiškia. Ne. Juk gyvenimo prasmė, tai ne tik Meilė. Mūsų metai praėjo, o širdyje liko dar vienas randas: vėl likau nesuprasta.. Ateina kiti laikai, jie gal atneš kažką nauja?
Kam reikalinga Meilė? Tam, kad suprastum, jog niekada tikrai nemylėjai, nes per daug skaudėjo? Tam, kad suprastum, jog visą laiką klydai dėl pasirinkto žmogaus jausmų tau, pagarbos jautimo. Tam, kad nusiviltum gyvenimu ir viskuo, kas tave supa.

Žvilgsnių į kitas nepaisymas - žudooo. Ir dar kaip jaučiu pasekmes. Sopa. Pradžioje tai buvo tiesiog jausmas - gan įprastas. O dabar - jis įsismelkė į mane ir nedingsta - kodėl buvau tokia kvaila?
Kodėl negaliu sutrukdyti sau įsimylėti? Kodėl?!?!? O juk tiek daug kartų sakiau - ,,Gana! Nebenoriu kančių! Daugiau NIEKADA!!!" Tačiau ir vėl, vėl įsimylėjau ir vėl, vėl kenčiu...
Man gaila savęs (taip, čia savanaudiškumo požymis), bet nežinau, kaip su tuo susitvarkyti, nes nesuprantu, kas esu ir ko noriu. Gal aš klystu?
O svarbiausia nepažįstu tikros Meilės, negaliu jos apibūdinti, į ją įsiskverbti, pajausti tikro gūsio, suvirpinančio širdį, (ne)patyriau jos. Išgyvenau tik skaudžius įsimylėjimus, kurie žeidė/(ia) mane lyg rožės, tavo atneštos Mūsų Meilės dieną, spygliai. Raudonos ar baltos... Nesvarbu - taip pat duria.. Juk tai tik gėlės. Be jausmų jos. Tarpios ir laikinos... O jausmai (džiaugsmai) juk būna nenutrūkstamai stiprūs, šilti, tikri, gyvi! Jie yra! Egzistuoja! Be manęs, aišku.
Tai sakydama, turiu ir vėl nuvilti save. Per daug tikėjau/(iu) svajomis ir pasakomis (Tavo). Deja... Gyvenimas per trumpas gailesčiui.

Šaltas bučkis be žodžio Myliu.

Prasta koduotė, bet tai viskas. Pabaiga. Visko pradžia. Aš tikiu. Ir tikėsiu!... Gal...