Erma Bombeck:"Neseniai
manęs paklausė, kaip gyvenčiau, jei tektų gyventi iš naujo. Daug
negalvodama, atsakiau, jog taip pat, tačiau po to giliai susimąsčiau ir
supratau, kad...
Gyvendama dar kartą mažiau kalbėčiau, o daugiau klausyčiausi.
Pasikviesčiau draugus vakarienės net ir tada, kai ant kilimo - dėmė, o fotelio gobelenas susidėvėjęs.
Patogiai įsitaisiusi tik ką sutvarkytame kambaryje, kuo ramiausiai kramsnočiau trupančius sumuštinius ir visai nesigraužčiau dėl prisvilusio patiekalo.
Rasčiau laiko išklausyti nesibaigiančius senelio prisiminimus apie jaunystę.
Karštą vasaros dieną neužverčiau automobilio langų bijodama, jog vėjas sutaršys plaukus.
Nenugrūsčiau rožės pavidalo žvakės kažkur į spintelę, o uždegusi grožėčiausi ja.
Sėdėčiau ant žolės su vaikais ir visai nesibaiminčiau, kad išsitepsiu drabužius.
Mažiau verkčiau ir juokčiausi žiūrėdama televizorių, o daugiau - stebėdama gyvenimą.
Stengčiausi labiau pagelbėti savo vyrui jo atsakingame darbe.
Susirgusi ramiai gulėčiau lovoje, užuot klupdama bėgusi į darbą, tarsi be manęs pasaulis sugriūtų.
Užuot nekantravusi, kada gi baigsis tie devyni nėštumo mėnesiai,
mylėčiau esamą akimirką suvokdama, jog tai nuostabi galimybė
bendradarbiauti su Dievu, įgyvendinant gyvybės stebuklą.
Prisiglaudusiam ir norinčiam mane pabučiuoti sūnui nešaukčiau: „Na, pakaks. Eik mazgotis rankų ir marš vakarieniauti“.
Dažniau kartočiau: „Myliu tave” ir rečiau „Labai gaila, bet...“
Gyvendama dar kartą nešvaistyčiau laiko veltui. Nė vienai akimirkai
neleisčiau išslysti pro pirštus. Kiekvieną gyvenimo minutę praleisčiau
vertai ir prasmingai."
Tiems, kas perskaitė šią citatą, linkiu, kad kai jausitės laimingi, tą iškart suprastumėte ir visiškai išnaudotumėte laimės sekundes. Juk jos - tokios laikinos, O kai kam netgi antrą kartą nepasikartoja...
