2013 m. spalio 29 d., antradienis

Visgi klydau...


Dabar PUIKIAI suprantu, kad praradau (praradome) 
Tai:
ko niekada nebesugrąžinsi, 
kas niekada nebeatsikartos,
kas niekada iš naujo negimsta,
kas unikalu...


Kai prarandi TAI, ko niekada nežinojai, kad turi, skauda... 
Gal skauda netgi daugiau nei žinant. Nes jei būčiau žinojusi (būtume žinoję) elgesys būtų kitoks...

2013 m. spalio 24 d., ketvirtadienis

...

Ar skauda prarasti tai, ko nežinojai, jog turi?

Ar normalu nejausti nieko, kai prarandi?

O jei pajusiu vėliau...? Ar išvis pajusiu?

Ar tada skaudės labiau?

Fiziškai, kaip dabar, ar dvasiškai?

Beje, dar vienas klausimas:
 O sieloje likę randai skauda?

Atsakymų kol kas nėra...

Tačiau man vis tiek įdomu, ar skauda prarasti tai, ko nežinojai, jog turi?


2013 m. spalio 21 d., pirmadienis

Kai tu šalia/Kai Tavęs nėra

 Rytas su Tavimi - pats Nuostabiausias, šilčiausias ir mieliausias.

Kai žinau, kad gali atsikelti puse 5 vakaro ir niekas man nepriekaištaus.
Kai žinau, jog atsikėlusi gausiu skaniausius pusryčius, o po jų galėsiu būti didžiausias tinginukas pasaulyje ir daryti tai, ką noriu.
Lepinti save.
Tiksliau, leisti, kad Mano Meilė mane lepintų.

Tai rytas be žadintuvo.
Tai rytas, kuomet visada šviečia saulė, tingiai besivartydama danguje.
Tai rytas, kai Mėlynakio šypsena šviečia netgi ryškiau už pačią saulę.

Šiais malunumo rytais mano pasąmonė išmoko užkasti didžiausias namų darbų krūvas. Juk jos gali palaukti vėlaus sekmadienio vakaro, ar ne?:)

Mano rytas su Tavimi prasideda pačiu švelniausiu žadinimu. Taip, tai TU žadini mane, ne žadintuvas, kad ir kaip keista tuo patikėti.:) Tu žadini mane, nes nori kartu su manimi pradėti naują dieną. Nesvarbu, kad kitų diena, jau nebe diena, o vėlyva popietė.:)

Tu moki idealiai žadinti mane: tai darai švelniai, švelniai kaip mažas angeliukas bučiuodamas mano nugarytę ir šiltai apkabindamas. Apsikabinę prasnūduriuojame dar valandžiukę ir jeigu ne tas alkis, garantuoju, kad taip prabūtume visą savo laiką.:)

Kai galiausiai išlipame iš lovos, negalime teisiog imti ir taip paprastai išeiti iš kambario. Tad pasibučiuojame ir apsikabiname dar šimtus tūkstančių kartų!
Taip, mums gera kartu!

Man besimaudant po dušu Tu ruoši gardžius pusryčius: vaisių kokteilį su kondensuotu pienu ir grietinėle. Kai pagalvoji, jau net dabar seilė tįsta iš to dieviško skonio. 
Norite recepto?
Niekas to pakartoti nesugebės, nes tai pagaminta SU MEILE. O kiekvieno Meilė yra skirtinga, tad ir receptai - unikalūs.:)

Tu man padarai pilną puodelį vaisių kokteilio, o aš ištuštinu jį iki paskutinio lašelio.:))) Būtų nuodėmė palikti, nors ir truputėlį.

Bevalgant dalinamės bučinukais ir turime nuostabius kokteilio ūsiukus.:)
Tinka mums jie. Netgi labai.:)

Ar kada nors sakiau Tau, kad Tavo lūpos yra tiksliai pritaikytos manosioms?
Nesakiau?
Niekis, tai sakau dabar.:)
Paklausyk ir prisimink:
Tavo nosytė gražiai priglunda prie manosios, o šiek tiek drėgnos lūpos, paruoštos bučiniui, lėtai liečia manąsias. Toks nuostabus jausmas! Kai pradedame bučiuotis, abu išsižiojame nei per daug, nei per mažai. Vienu žodžiu apibūdinant - idealiai. Mums niekada netrukdė net ir netyčia susidaužiantys dantukai, juk tai, sakyčiau, netgi praturtina mūsų ir taip įspūdingą bučinių repertuarą.:) Pritari?

Myliu Tave, Mano Mėlynaki! <3

***
Rytas, kai naktį miegu viena - visiškai skiriasi nuo ryto su Tavimi. Deja...

Mane prabudina šaižiai skambantis žadintuvas. Staigiai šoku iš lovos, nes žinau, kad, velnias, ir vėl vėluosiu...

Pusryčiams susitepu 3 sumuštinius, kaip man ir įprasta, įšoku į dušą, vėliau - į džinsus, ir jau bėgu tekina į paskaitas.

Vilnius moka įtraukti savo ritmu, šurmuliu,bet ir man jo kartais būna per daug.
Todėl dievinu akimirkas, kai neskubėdama, lengvu žingsniu, galiu grįžti į namus. Per tą laiką, kol einu, viskas susiguli galvoje, nurimstu. Ir tuomet netgi džiaugiuosi, jog turiu galimybę gyventi tokiame gražiame mieste kaip Vilnius. Kaskart tenka praeiti pro didingą Gedimino pilį, kirsti Neries upę, tuomet žygiuoti pro gyvenamųjų namų parką...

Tačiau džiaugiuosi tuo itin trumpai. O labiausiai nekenčiu tokio pasivaikščiojimo, kai oras blogas, lyja ar pučia Šiaurys... 

Jei tu būtum čia, skrisčiau į namus kaip ant sparnų. Juk tu lauktum manęs ir apkabintum šiltu, tvirtu, vyrišku glėbiu!

Bet Vilniuje esu viena... Manęs, grįžtančios į butą, telaukia tik ta, savaitgalį nepadaryta, namų darbų krūva ir dulkės... Visai neįdomu. Ir niekaip nesugalvoju, kaip namų darbų darymą paversti atrakcija, kad laikas greičiau bėgtų, o visa informacija liktų galvoje...  Do you have any ideas?

Kai namų darbų krūva šiek tiek sumažėja, gaunu Tavo sms su labos nakties linkėjimu ir pačiais gražiausiai žodžiais ever: ,,Myliu Tave".

Tik tai man padeda išgyventi rutinoje, tik tai man padeda greičiau stumti laiką, kad ir vėl ateitų tingusis savatgalis ir būčiau su Tavimi 24 val. per parą!
Buvimas kartu man duoda naujų jėgų savaitei atlaikyti.

AČIŪ Tau.

2013 m. spalio 6 d., sekmadienis

Kažkur kažkada kažkas pasakė

Kartais norisi rašyti.

Rašyti bet ką.

Nesustoti.

Tiesiog leisti pirštams laisvai bėgti per kompiuterio klaviatūrą.

Jokiu būdu NESUSTOTI.

Jau pirštai bėgioja lėčiau...

- Kas nutiko??? - klausia pasąmonė proto.

- Mintys baigėsi... - tyliai atsako jis.

 

 

Meilė sako: ,,Myliu Tave"

//Pagaliau tu sveiksti.
Ligoninė - jau praeitis.
Tu saugus, juk namie...
Tik, suprask, kad jei tu saugus, saugi ir aš.//



                                                                         ****

//Ryškiai mėlynos, o kartais žalios akys.
- Kaip tu taip padarai? - nustebusi klausiu aš.
- Kai stipriai suspaudžiu akis, spalva pasikeičia. O ir nuo nuotaikos daug kas priklauso, - atsakai Tu.
Mano smalsumas pasireiškė kaip anksčiau nutikdavo darželyje. Nesuprasi, ar gerai, ar blogai taip elgtis.//


                                                                         ****
//Neik ten, kur nelaukia.
Geriau paklausyk savo šeštojo jausmo (o gal geriau širdies?), kur geriau pasukti.//