Vyrai...

Visą naktį?
Tiesą sakant 45 minutes, jei atmesime laiką, skirtą nusirengti ir apsirengti, pasakyti vieną kitą banalybę, jei atmesime netikrų glamonių laiką (tai aišku, kad be bučinių, nes jie vyrams nieko nereiškia, jie jie nori eiti tiesiai prie reikalo) viso labo lieka tik 11 minučių. 11 minučių gryno sekso.
11 minučių. Pasaulis sukasi apie tai, kas tetrunka tas trumpas, greit pralekiančias 11 minučių per parą (jei manysime, jog visi vyrai kasdien pasimyli su savo žmonomis, bet tai visiškas absurdas ir neteisybė). Vyrai tuokiasi, išlaiko šeimą, kenčia vaikų verksmą, nužemintai aiškinasi, kodėl vakare grįžo vėlai (ir dažnai išgėrę), dairosi į dešimtis, šimtus kitų moterų, su kuriomis mielai pasivaikščiotų palei Ženevos ežerą (ir gal dar ką nors rimčiau paveiktų), perkasi brangius drabužius, o žmonoms perka dar brangesnius (kad jomis galėtų didžiuotis ir puikuotis, jog turi lėles - barbes ir vaidintų, jog jų šeimoje idealu), moka prostitutėms, kad gautų tai, ko žmonos nesuteikia, išlaiko ištisas kosmetikos, dietinių produktų, sporto, pornografijos ir valdžios industrijas, o susitikę su kitais vyrais, priešingai įprastinei nuomonei, niekada apie moteris nekalba. Kalba apie darbą, pinigus, sportą...tik tam, kad neišplepėtų klaikios tiesos apie save...

Nusivylimas straipsniukais.

OMG, šian kiek daug prisiskaičiau apie vaikinų neištikimybes, merginų pavydą ir nepasitikėjimą jais. Tai dabar "biški" ramiau pasidarė, net kvėpuojasi, sakyčiau, lengvėliau. Atsikvėpkite su manimi.

Pasirodo, tikrai čia viskas normalu mūsiškiame pasaulyje, visi gali išdavinėti vieni kitus, kiek tik nori, o visa tai reik ne aptarti su savo antrąją puse, o tiesiog laukti, kol viskas arba išsispręs, arba baigsis skyrybomis. Taip sako Alfa.lt. Šaunu. Jau tikiu ir naudojuosi šiais "nuostabiais, nuostabiausiais" patarimais. 

Taip pat sužinojau, kad jei nujauti, jog tave išdavinėja su kita, turi pati naudoti įvairiomis galimybėmis ir sprukti kiek kojos neša į kito mylimojo (arba kitaip " ale pavydą sukeliančiojo") glėbį. Bet kas, jei tai buvo tik tavo pavydo priepuoliai, niekuo nepagrįsti? Ai, nusispjaut, galėsi atsiprašyti. Maždaug prisigalvoju, nueinu į kairę ir atsiprašau. Ar nėra nieko lengvesnio? Juk taip, paprasta.

Daugiau niekada nepasitikėsiu tokiais straipsneliais, nes ne tik, kad prarasiu mylimąjį, bet ir šiaip gal netgi kokią netikėtą gėdą užsitrauksiu, aklai tikėdama tuo, ką rašo niekus paistantys žurnalistai. "Ale išmano" jie ką nors.

Bet šiaip kartais tikrai taip sunku patikėt ir pasitikėt mylimaisiais...

Tikslas

Turiu realų - nerealų tikslą - parašyti knygą. Romaną. Jau esu parašiusi beveik pusę. Tačiau dabar nebėra laiko arba įkvėpimo realizuoti savo sumanymą. Nors tiksliai žinau, kaip veiksmas knygoje turi rutuliotis. Jau netgi turiu knygos viršelio viziją.
Knygą pradėjau grįžusi iš Egipto. Tai buvo mano pirmoji kelionė ten, į šiltus kraštus, pas arabus, į kitą kultūrą, vaizdus ir etc. Kilo daugybė minčių parašyti knygą būnant tik tarp saulės ir dykumų, o skrendant į Lietuvą pradėjau rašyti.. Man tada buvo 16 metukų. Visą birželio mėnesį, po patikrų, rašiau belekiek, nemiegodavau iki 5 - 6 val.ryto, nes tuo metu - geriausiai kurdavosi. Liepą - tyla. Bliam, galvojau, kur viskas dingo, nebėra noro sėsti ir rašyti...
Vieną šeštadienio rytą mama išsivežė mane į turgų. Kai pasukome mašinos link, pamačiau jaunesnę už save mergaitę. Dažytą blondinę nuostabaus žydrumo akimis. Ji tiesiog žiūrėjo į mane, neatitraukdama akių. Neįsivaizduoju, kodėl jai reikėjo taip spoksoti.
- Mama,  - pasakiau, - pažiūrėk į ją.
Ir mama pamatė tai, kas buvo neįtikėtina. Aišku, tai galėjo būti kontaktiniai lęšiai ar dar kas nors, bet tai pasilikite savo apmąstymui. Svarbiausia, kai grįžau iš turgaus sėdau prie kompiuterio ir dirbau visą parą. Pernakt gėriau kavą ir rašiau. Ši mergaitė davė man įkvėpimą.

Taip intensyviai rašant, prabėgo visa mano vasara. Bet tikrai nesigailiu, kad ją, trumpąją vasarėlę, paskyriau vien dėl knygos. Nesvarbu, parašysiu aš ją, ar ne. (Trokštu parašyti, kad įrodyčiau sau, jog galiu.). Nesvarbu, ar ji bus išspausdinta. Nesvarbu, ar kam nors patiks. Viskas vardan MANO tikslo.;]

Oi ta meilė...

,,...yra tik amžinas, įsimylėjęs, iš proto besikraustąs juokdarys. Pažvelkite, koks laisvas jis dabar. Juk tai žmogus be apgaulingų kaukių, taisyklių, dogmų, nuostatų. Žmogus, kuris pasaulį susprogdins, bet laimę sau pasiims - tą mažą, kvailą laimę, už aukso kalnus neparduodamą."
,, Pamyniau viską. O vardan ko? Vardan vienatvės? Paniekos? Ne! Vardan meilės!" J. Grušas

Visi rašo, paišo, groja, dainuoja, galvoja apie meilę. Apie tokią meilę, kuri suteikia sparnus ir polėkį, prikurta milijonai, o apie skaudžiai duriančią - vienetai. Kodėl? Ne gi tik keletas patyrė meiles, aplietas ašaromis?
Netikiu...
Kiekvienas esame patyrę tokią meilę, kad atrodo viską dėl JOS padarytum, kad ir sparnus išsiaugintum. Tačiau esame patyrę ir vienišumą, nesupratingumą, kai meilės negavome, atsako nesulaukėme, ašaras liejome... Sunkūs laikai.
Bet juk būna ir taip, kad, atrodo, myli, bet nežinai, ko laukti - laimės, ar ašarų? Viskas juk taip nenuspėjama. O dar tas trapumas.. Lyg baltas, šaltas, bet trapus porcelianas išslįsta meilė iš rankų ir dūžta į milijonus šukelių - tavo, mano, mūsų, buvo, būdavo, būtų buvę..

,,Ar tu žinai, kaip perkama didybė ir garbė? Dažniausiai negarbingai..."

Šiandien sunku kvėpuot... Dusina... Visų banalios šnekos (pertraukos), pasityčiojantis juokas (matematika), priekaištai (labai retai būnu be jų), prunkščiojimai (visada), etc... Užsikrėčiau tuo kažkuo, kas nebe nuplaunama. Norisi būti ta, kuri valdo situaciją, bet ir sunku. Per daug jautri, kad tai suprasčiau. Kažkuriam širdies kamputy dar esu tikroji Kamilė, bet tik kamputyje, o ne visumoje.
Šiandien pajutau, kad galiu bet kada prarasti draugus, būdama ta Kamile, kuri tūno, tūno giliai, giliai. Šviesos blyksnis privertė atsiprašyti.. Jaučiausi daug geriau, o buvo taip sunku prisiversti. Tiesa, ilgai galvojau, svarsčiau.. Kai mintys buvo šiltos ir tikros, neatsiprašinėjau, o laukiau. Laukiau ko?
Vos kelios bereikšmės sms manęs neprivertė pamiršti atsiprašymo. Kai jos buvo atrašytos, mano atsiprašymo žodžiai iš širdies dingo, liko tik tai, ką galvoja pilkoji masė Kamilė.
Keista, jaučiuosi šiek tiek lengvesnė atsiprašiusi, bet ar teisingai padariau? Gal reikėjo palaukti, kol vėl "tie" žodžiai grįš?
Tikriausiai...
Pirmiausia rašiau apie savo būseną. Ji nepakito. Vis tiek dusina.. Kažkas ne taip. Kankina nerimas - dėl ateities, dėl meilės, dėl mokslų...galiausiai - dėl dabarties. Nebežinau, ar gyvenu. Laiko tempas - ne mano draugas, vos spėju suktis ratu. N.d., lietuvių, matematika, istorijos milijoniniai konspektai ir vis tos pačios nulinės žinios. Kas bus toliau? Degraduosiu? Išliksiu? Žūsiu? Gražiai gyvensiu? Laiminga? Pikta? Nusivylusi gyvenimu? Mylinti? Mylima? Viskas tegul lieka likimui. Man neturėtų būti svarbu. Ar taip, ar taip - jei gausiu kažką, tai tikrai nebus garbinga...

;*

Vieną dieną Tavęs paklausiau, kodėl Tu ir aš esame kartu. Tu atsakei, kad aš esu Tavo likimas. Ir man to pakako, nes pradėjau gyventi Tavimi. Pradėjau gyventi jausmu, kurį dar ir dabar tebepuoselėju TAU.
Myliu.

Tu

"Tavo kvapą jaučiu rytais, kai giliai įkvepiu ryto tylos."
Kaip trokštu, kad niekuomet nebūtų išsiskyrimų. Kad visi žmonės rastų tai, ko jiems labiausiai reikia - antrąją pusę. Aš ją turiu, bet nežinau, nenutuokiu, kada viskas gali baigtis. Mane gąsdina nežinomybė.. Bet jei žinočiau laiką, būčiau ramesnė? Turbūt ne...

Noriu, kad visą dieną, naktį, parą būtume drauge. Juk mums taip gera kartu, ar ne?
Nenoriu, negaliu Tavęs paleisti, jei nori eiti ten, kur aš negaliu... Bet reikia...
Ir visą laiką bijau, kad tas laikas, išsiskyrimo laikas, jau atėjo. Šią minutę... Šią sekundę...
Kai nematau Tavęs galvoju, ką tu veiki, ką mąstai...ir bijau.
Visą laiką bijau... Ar tai meilė?

Don't let go, Never give up, It's such a wonderful life...

"It's such a wonderful life..."
Visi trokšta idealaus, tikro gyvenimo. Įgyvendintų norų, troškimų. Tiek svajonių, tiek sugniuždytų žmonių...Kam visa tai? Kas iš to išeina? Per daug pastangų nuveda į niekur... Nekenčiu to... Kam reikalingas sugaištas laikas? Kiek daug sutrukdytų žmonių... Ašarų... Pykčio... Tad kam reikalingos pastangos? Tam, kad pajustum, jog ir vėl susimovei...

Another

Another day... Another life... Another kiss... Another guy...
Bet aš aš norėčiau kito gyvenimo? Kitų norų? Kito rudens? Kitų tėvų? Kitų draugų? Kito miško? Kitos upės? Kito vaikino? Kitų bučinių? Kitokių pasikabinimų? Kitokių gimtadienių? Kitokios jūros? Kitokio lietaus? Kitokių formų debesų? Kitokio smėlio? Kito šuns? Kitos katytės? Kitų knygų? Kitokio oro? Kitos kalbos? Kitų veidų? Kitų mokytojų? Kitos mokyklos? Kitokio kambario? Kitokio miesto? Kito Tavęs?.. Kitokio...
Ne.
Tačiau gal Jūs norėtume, jog būčiau ne čia, ne Jūsų pasaulyje?

Susipažinimas.;]

Aš Kamilė. Man kol kas 17. (uoj kaip laukiu 18 - os ;D)
Visada norėjau rašyti blogg'ą, tačiau neatrasdavau tam laiko, bet dabar...jau jį turiu.;]

Taip kad bendrausim, rašysim, skelbsim, gal ir skaitysim, bet svarbiausia būsim kartu. ;]