D.T. (kitaip S.A.) ir mano pokalbis:

- Aš atidaviau savo širdį Jai. Daugiau nieko nebeturiu. Liko tuštuma. Nieko neturiu... Nebeturiu... Dingo... Nieko nebeturiu! 

- Tu turi! Turi draugus!

- Atidaviau Jai širdį, kad sušildytų, prikeltų...

- Bet tu gali ją susigrąžinti, patikėk!

- Niekas dovanų neprašo grąžinti. 

- Šitą galima!!!

- Ne. Juk ji tokia pati dovana kaip ir kitos. Tačiau tuo pat metu ir pati brangiausia. O jos nevertino. Nieko nebeturiu... Nieko...

- Gali nors pabandyti...

- Ne. Man pažadėjo, kad mano širdis bus saugi, šilta, degs. Dabar net jos nebeturiu, net tik praradau Ją, bet ir širdį atidaviau. Visą. Nieko nepasilikau sau. Visada visiems gera dariau...

- Taip. O Dieve, tu neįsivaizduoji, kaip tu man padėjai. Tu mane išmokei būti stipriai, pratinai prie gyvenimo. O pats, pats pasiduodi... Baik. Prašau, maldauju, nebūk toks silpnas...