Sakot, susirasiu kitą? Na ir kas? Man to kito nereikia. Man reikia to paties. Man reikia to, dėl kurio vis dar einu iš proto. To, kuris jau seniai turi mano ir dar vienos merginos širdį. Man reikia to, dėl kurio teka mano gyvenimas. Kurį pamačius man linksta kojos, širdies plakimas padažnėja... Man reikia to vienintelio, aplink kurį sukasi mano pasaulis, kurio šypsena šildo labiau nei saulė, kurio balsas tiesiog mielas širdžiai - jis suvirpina visas stygas. Kuris mokėtų ir verkti, ir juoktis kartu su manimi. Man reikia to, kuris myli nuoširdžiai, to, kurio šypsena skirta man ir tik man, to, kuris nepaliks nelaimėje, kuris atiduos savo pirštines, kai namie pamiršiu savąsias, kuris apkabins, kai drebėsiu iš šalčio, kuris vakare visada palydės namo. Kuris bijos, kad nedingčiau iš jo gyvenimo. Kuris padarytų viską, kad tik pamatytų mano šypseną, kuris negalėtų pakęsti mano ašarų... Man reikia tokio, koks JIS kažkada buvo.