Šiandien

Šiandien ryte buvau praradusi gyvenimo prasmę.. Viskas sukosi prieš mane:

Ankstus kėlimasis,

pykčiai su tėvais,

iš milijono kepurių neišsirinkimas nei vienos,

ankstyva psichologijos paskaita ir sukrečiančios temos, netinkamos tokiam early morning'ui šeštadienį,

tavo kitoks "Labas rytas",

per saldi kava, 

per soti pica,

šleikštulys po tokio valgio...

Viskas susidėjo..

Tačiau dabar - aš laiminga.:))) Be galo laiminga.:)))
Vėl MYLIU gyvenimą, bet labiau TAVE.;***********

Pasivaikščiojimas, trukęs pusvalandį,

šaltokas oras - paraudoninęs MŪSŲ skruostus,

nykštuko kepuraitė,

šypsena,

bučinukai, kurie tikrai neleido šalti,

ėjimas greitu.. lėtu.. vidutiniu žingsniu,

TAVO pirštinėta ranka tokioj pat manojoje,

pokalbiai - juokingi, liūdni, bet, svarbiausia, pilni MEILĖS,

šilti apkabinimai (: hug'ai :),

viskas, kas atneš tik laimę, džiaugsmą, dar didesnę MEILĘ ir supratimą, kad pasaulyje yra TAVO, TIK TAVO, antroji puselė, kuri tave MYLI, MYLI gal netgi labiau nei įmanoma.;))

Tik TU kuri stebuklus, kurie išsipildo.

TU man esi TAS, kuris padaro taip, jog visos svajonės išsipildytų, nes TU ir esi MANO svajonė. ;*****

                                                               MYLIU ir visada MYLĖSIU.

***********************************TIK TAVO saulytė.**************************

Myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu, myliu

Aš Tave be galo MYLIU.
Myliu taip, kaip tik aš galiu mylėti:
kartais - su pykčio lašeliu,
dažnai - su džiaugsmu,
o visada - visa savo esybe, nes tik Tu - man dovana.
Tu - iškėlei mane iš nuopuolio, Tu - išgelbėjai mane. Tik Tavo dėka - esu ir gyvenu.;]
Nesvarbu, kad susimatome tik kas savaitę - aš Tave matau, svajoju ir galvoju apie Tave - kiekvieną savo trapaus gyvenimo sekundę.
Mūsų ateitis - tobulas gyvenimas ir jo aspektai.;]
Tik nesugriaukime savo svajų - tokių didelių ir dar vis augančių.
Prašau. 




If you live to be a hundred, I want to live to be a hundred minus one day so I never have to live without you. A. A. Milne

Stebuklai vyksta - vėl rašau.

Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip Kamilė negali nerašyti. ;]

Pagaliau atgimiau!!!

Vėl sugrįžau į ,,Žiniapūčio" žurnalistų gretas!!! 
Nuostabus jausmas grįžti, grįžti ten, kur laukia, ten, kur širdžiai miela ir jauku, ten, kur žinai, jog tavo darbai tikrai laukiami ir vertinami. Ten, kur tavęs visada išskėstomis rankomis laukia sugrįžtant. Tik ten manasis pasaulis. Žinau, kad man rašyti - tai yra gyventi, nes su šiuo noru aš jau gimiau. Jis - mano kraujyje. ;]
Iš tikrųjų, laiko trūko, užimta buvau, net nebegalvojau apie rašymą, bet jo be galo pasiilgau!
Noras - nerealius, rašyčiau ir rašyčiau, tik duokit temų, duokit mielų žmonių, kurie sutiktų būti kalbinami ir, svarbiausia, duokit man pakankamai laiko, kad visur suspėčiau!
Man dabar NR.1 - n.d., deja.
Jie užima krūūūūūvas laiko, MANO laiko.. 
Tačiau, kaip kai kurie sako, neeikvok savo gyvenimo vien dėl mokslų, turėk laiko ir DĖL SAVĘS. Kadanors gal taip ir bus, įgyvendinsiu tai 100 procentų, bet ne dabar...
Šiuo metu dalelę savęs skirsiu ne tik mokslo šaknims krimsti, bet ir tam, ką dievinu - tai ,,Žiniapūčio" veiklai.
Padėka tam, kurio stebuklingi žodžiai pasiekė ir paveikė mane.;]


Iki kitų susibėgimų!
Jei nerasit čia, ieškokit ,,Žianiapūtyje". :)


P.S. Didžiausia padėka Malariui. (like, like, like tavo žodžiams :) )

Kaip pakilt iš miego? ;O

Sorriukas, kad neberašau..

Tiek daug visko buvo, tiek daug galėčiau parašyti, bet manęs nėra, o minčių yra.

Keista..
                  Dingau..
                                         Miriau..
                                                            Išnykau..
                                                                                Pati nežinau..

Kadangi taip nutiko, tylėsiu, kol galutinai pabusiu iš sąstingio miego.;]
Tikiuosi, kad tai nutiks greitai.;]
Jau ir šis parašymas, manau, puiki pradžia. (y);]

Iki. ;] Šypt ;)))



Miegančioji, bet ne gražuolė. ;p

Diena po Šventės ;p

Omg, kokia dienelė buvo. ;D
Sunkoka atsigaut po vakarykščių įspūdžių, o dar ta ilgoji istorijos papildoma...;/ Ir iš vis, su Vikute net negalėjau sėdėt, nes, matai, mokytoja manęs nemato. ;/
Nu krč.;D
Užtat, mokytojų dienelė buvo ulala...
Pamokėles labai patiko vesti, o vaikučiai (taip kreipiuosi, nes prieš juos jaučiuosi toooooookia didelė ;D ) taip klausė visko. Kai prisimenu save jų vietoje, nebūčiau ėjusi prie lentos dėl kažkokio mažo pliusiuko, kurį mokytojos po savo dienos dažnai pamiršta įrašyti, tipo, nevietoj gal parašytas, nėr kaip patikrint ir panašūs atsikalbinėjimai..;(
Oj, kaip įsiminė vienas toks fruktas - Žygimantas. Pirmokas (9 - okas, nes gimnazija) toks, mažiukas, bet tokiom velniukiškom rudom akytėm. Visą laiką nenurimstantis vietoje. Pradėjo jis dainuot J.B. dainos ,,Baby" priedainį. Bliam, lūžau. Kadangi reikėjo klasėj palaikyti tvarką, pakviečiau neklaužadą prie lentos rašyt sunkių žodžių. O tas viską idealiai ir netgi labai gražiu raštu parašė. Na ką, gavo jis tą pliusą ir ta proga sudainavo pagal anksčiau dainuotos dainos melodiją savo sukurtą dainą. Kai draugė sudrausmino jį, jog gali pastabą gaut, užsičiaupė, o per anglų sėdėjo toks ramutis, bet vis tiek matės naglas veidukas.

Kaaaaaaaas čia dar. Ai, prisiminiau ;]
Vienas dar toks pirmokiukas per anglų pamoką aiškino man, koks yra "seno" mikrarajono bazaras.Taip pat paminėjo, kad kuo daugiau žolės pripūsi, tuo geresnis gyvenimas bus. Na, kaip kam čia. ;D
Moreover, Žygutis bairiukų paskaldė.;D
O kiti mokiniai per daug labai neišsiskyrė - panos, kaip visad buvo idealiai pasidažiusios ir pasipuošusios, su šypsenomis veidukuose, kad joms leidžiama per pamokas rašyti sms savo Meilėms ir taip nachaliavu gaut pliusiukų.
Visi buvo laimingi ir patenkinti. ;]
Bent jau man taip atrodo.;]
Pamokėlėms pasibaigus, nukeliavom į ,,Fokusiuką", kaip visad kai ką nors tokio nerimto švenčiam. Aišku, ten vietos ne per daugiausia, bet mums užteko, dar chebrytė gera ir viskas ore. ;]

Atostogų ir švenčių belekaip laukianti lelėliukė ;p

Mokytojų dienelė ryt :D

Uoj, kas artėja, žengia šimtamyliais batais - o gi mūsų mokytojų dienelė.

Artėjo, ėjo ir beveik atėjo.

Rytoj, mes, mokiniai, turėsim pavaduoti Mūsų mokytojus, tam, kad šie pagaliau galėtų atsipūsti nuo Mūsų, savo auklėtinių, moksliukų, padaužų ir visokių kitų -ų mokymo rutinos.;D

Žiesim, kaip tie mokytojukai švęs - su tortais, vaisiais ir .. brendžiuku? 

Na, tai kas be ko, juk taip kasmet būna, tai nereikia čia stebėtis ir šūkauti. Juk ir jiems, rimtiesiems mokytojams, reikia kada nors palakstyti su šypsenomis ir įraudusiais veidukais ;D

Kai paminėjau įraudusį veiduką, man iš karto akyse stovi buvusi matiekos mokytoja. (Gal geriau net inicialų nereik - dėl saugumo). Bliam, ten tai fruktė, gal ir pati matkę moka, bet paaiškint nichują (atsiprašant) ;DD Tai ji - mūsų mokyklos šokėjėlė ir įraudusių veidukų NR. ;D Visad vaikštanti apsirengusi tokiais rūbeliais -o ho ho, pamatytumėt, o per šventes dėvinti įvairiaspalves skaras - storas, žiemines ;D Dar visad krenta į akis tas, kad šukuosenas pasidaro tik mokyklinių švenčių proga ;]

Nu gerai, baigiu aš apie tuos mokytojus. Reik apie jų dieną ką nors patepliot ;D

Didžiausias galvosūkis - Tai, sakykit, ką man ryt rengtis?

Ai, beleką ;DD Tiks viskas, kas užplauks ant minties, svarbu man gražu, o kas kitiem, tai man nusiš...vilpt. ;D 

Vesiu lietuvių 1 pamoką (Deja, tik 1, nors norėjau belekaip vest jas visas) ir anglų. Anglų, tai kaip visad duoda mum anglų mokytoja, žaisim žaidimus, tik šį kartą jau ne mokytoja, bet aš su Vikute ir Simona dalinsim tuos jos žaidimėlius, kurie ale labai padeda mąstymui ir pan. ;D

Krč, laukiam, laukiam, mes šitos dienelės laukiam ;D

Ačiū ;*******

Kai geeeeerai dieną praleidau kartu su Tavimi. ;]
Oj tiek daug bučinukų,  bučinių - trumpesnių ir ilgesnių. Dievinu tai. (Taip pat, kaip ir Tave patį.;)P )
- Ką veikiam? (D.B.)
- Žiūrim filmą. (K.G.)
- Ok.
Po ilgų minučių filmo rinkimosi:
- Ai, geriau taip pabūnam, kam tas filmas.;]]]] (D.B.)
Nerealūs pokalbiai, juokas, kava ir sausainiai bei šiltį Tavo apkabinimai. Nieko idealesnio nebūna.;]
Ačiū, kad esi.
Ačiū, kad padedi mano veide atsirasti šypsenai.
Ačiū, kad buvai ir esi nuostabus.
Mylėjau, Myliu ir Mylėsiu, Kamilė. ;******

Vyrai...

Visą naktį?
Tiesą sakant 45 minutes, jei atmesime laiką, skirtą nusirengti ir apsirengti, pasakyti vieną kitą banalybę, jei atmesime netikrų glamonių laiką (tai aišku, kad be bučinių, nes jie vyrams nieko nereiškia, jie jie nori eiti tiesiai prie reikalo) viso labo lieka tik 11 minučių. 11 minučių gryno sekso.
11 minučių. Pasaulis sukasi apie tai, kas tetrunka tas trumpas, greit pralekiančias 11 minučių per parą (jei manysime, jog visi vyrai kasdien pasimyli su savo žmonomis, bet tai visiškas absurdas ir neteisybė). Vyrai tuokiasi, išlaiko šeimą, kenčia vaikų verksmą, nužemintai aiškinasi, kodėl vakare grįžo vėlai (ir dažnai išgėrę), dairosi į dešimtis, šimtus kitų moterų, su kuriomis mielai pasivaikščiotų palei Ženevos ežerą (ir gal dar ką nors rimčiau paveiktų), perkasi brangius drabužius, o žmonoms perka dar brangesnius (kad jomis galėtų didžiuotis ir puikuotis, jog turi lėles - barbes ir vaidintų, jog jų šeimoje idealu), moka prostitutėms, kad gautų tai, ko žmonos nesuteikia, išlaiko ištisas kosmetikos, dietinių produktų, sporto, pornografijos ir valdžios industrijas, o susitikę su kitais vyrais, priešingai įprastinei nuomonei, niekada apie moteris nekalba. Kalba apie darbą, pinigus, sportą...tik tam, kad neišplepėtų klaikios tiesos apie save...

Nusivylimas straipsniukais.

OMG, šian kiek daug prisiskaičiau apie vaikinų neištikimybes, merginų pavydą ir nepasitikėjimą jais. Tai dabar "biški" ramiau pasidarė, net kvėpuojasi, sakyčiau, lengvėliau. Atsikvėpkite su manimi.

Pasirodo, tikrai čia viskas normalu mūsiškiame pasaulyje, visi gali išdavinėti vieni kitus, kiek tik nori, o visa tai reik ne aptarti su savo antrąją puse, o tiesiog laukti, kol viskas arba išsispręs, arba baigsis skyrybomis. Taip sako Alfa.lt. Šaunu. Jau tikiu ir naudojuosi šiais "nuostabiais, nuostabiausiais" patarimais. 

Taip pat sužinojau, kad jei nujauti, jog tave išdavinėja su kita, turi pati naudoti įvairiomis galimybėmis ir sprukti kiek kojos neša į kito mylimojo (arba kitaip " ale pavydą sukeliančiojo") glėbį. Bet kas, jei tai buvo tik tavo pavydo priepuoliai, niekuo nepagrįsti? Ai, nusispjaut, galėsi atsiprašyti. Maždaug prisigalvoju, nueinu į kairę ir atsiprašau. Ar nėra nieko lengvesnio? Juk taip, paprasta.

Daugiau niekada nepasitikėsiu tokiais straipsneliais, nes ne tik, kad prarasiu mylimąjį, bet ir šiaip gal netgi kokią netikėtą gėdą užsitrauksiu, aklai tikėdama tuo, ką rašo niekus paistantys žurnalistai. "Ale išmano" jie ką nors.

Bet šiaip kartais tikrai taip sunku patikėt ir pasitikėt mylimaisiais...

Tikslas

Turiu realų - nerealų tikslą - parašyti knygą. Romaną. Jau esu parašiusi beveik pusę. Tačiau dabar nebėra laiko arba įkvėpimo realizuoti savo sumanymą. Nors tiksliai žinau, kaip veiksmas knygoje turi rutuliotis. Jau netgi turiu knygos viršelio viziją.
Knygą pradėjau grįžusi iš Egipto. Tai buvo mano pirmoji kelionė ten, į šiltus kraštus, pas arabus, į kitą kultūrą, vaizdus ir etc. Kilo daugybė minčių parašyti knygą būnant tik tarp saulės ir dykumų, o skrendant į Lietuvą pradėjau rašyti.. Man tada buvo 16 metukų. Visą birželio mėnesį, po patikrų, rašiau belekiek, nemiegodavau iki 5 - 6 val.ryto, nes tuo metu - geriausiai kurdavosi. Liepą - tyla. Bliam, galvojau, kur viskas dingo, nebėra noro sėsti ir rašyti...
Vieną šeštadienio rytą mama išsivežė mane į turgų. Kai pasukome mašinos link, pamačiau jaunesnę už save mergaitę. Dažytą blondinę nuostabaus žydrumo akimis. Ji tiesiog žiūrėjo į mane, neatitraukdama akių. Neįsivaizduoju, kodėl jai reikėjo taip spoksoti.
- Mama,  - pasakiau, - pažiūrėk į ją.
Ir mama pamatė tai, kas buvo neįtikėtina. Aišku, tai galėjo būti kontaktiniai lęšiai ar dar kas nors, bet tai pasilikite savo apmąstymui. Svarbiausia, kai grįžau iš turgaus sėdau prie kompiuterio ir dirbau visą parą. Pernakt gėriau kavą ir rašiau. Ši mergaitė davė man įkvėpimą.

Taip intensyviai rašant, prabėgo visa mano vasara. Bet tikrai nesigailiu, kad ją, trumpąją vasarėlę, paskyriau vien dėl knygos. Nesvarbu, parašysiu aš ją, ar ne. (Trokštu parašyti, kad įrodyčiau sau, jog galiu.). Nesvarbu, ar ji bus išspausdinta. Nesvarbu, ar kam nors patiks. Viskas vardan MANO tikslo.;]

Oi ta meilė...

,,...yra tik amžinas, įsimylėjęs, iš proto besikraustąs juokdarys. Pažvelkite, koks laisvas jis dabar. Juk tai žmogus be apgaulingų kaukių, taisyklių, dogmų, nuostatų. Žmogus, kuris pasaulį susprogdins, bet laimę sau pasiims - tą mažą, kvailą laimę, už aukso kalnus neparduodamą."
,, Pamyniau viską. O vardan ko? Vardan vienatvės? Paniekos? Ne! Vardan meilės!" J. Grušas

Visi rašo, paišo, groja, dainuoja, galvoja apie meilę. Apie tokią meilę, kuri suteikia sparnus ir polėkį, prikurta milijonai, o apie skaudžiai duriančią - vienetai. Kodėl? Ne gi tik keletas patyrė meiles, aplietas ašaromis?
Netikiu...
Kiekvienas esame patyrę tokią meilę, kad atrodo viską dėl JOS padarytum, kad ir sparnus išsiaugintum. Tačiau esame patyrę ir vienišumą, nesupratingumą, kai meilės negavome, atsako nesulaukėme, ašaras liejome... Sunkūs laikai.
Bet juk būna ir taip, kad, atrodo, myli, bet nežinai, ko laukti - laimės, ar ašarų? Viskas juk taip nenuspėjama. O dar tas trapumas.. Lyg baltas, šaltas, bet trapus porcelianas išslįsta meilė iš rankų ir dūžta į milijonus šukelių - tavo, mano, mūsų, buvo, būdavo, būtų buvę..

,,Ar tu žinai, kaip perkama didybė ir garbė? Dažniausiai negarbingai..."

Šiandien sunku kvėpuot... Dusina... Visų banalios šnekos (pertraukos), pasityčiojantis juokas (matematika), priekaištai (labai retai būnu be jų), prunkščiojimai (visada), etc... Užsikrėčiau tuo kažkuo, kas nebe nuplaunama. Norisi būti ta, kuri valdo situaciją, bet ir sunku. Per daug jautri, kad tai suprasčiau. Kažkuriam širdies kamputy dar esu tikroji Kamilė, bet tik kamputyje, o ne visumoje.
Šiandien pajutau, kad galiu bet kada prarasti draugus, būdama ta Kamile, kuri tūno, tūno giliai, giliai. Šviesos blyksnis privertė atsiprašyti.. Jaučiausi daug geriau, o buvo taip sunku prisiversti. Tiesa, ilgai galvojau, svarsčiau.. Kai mintys buvo šiltos ir tikros, neatsiprašinėjau, o laukiau. Laukiau ko?
Vos kelios bereikšmės sms manęs neprivertė pamiršti atsiprašymo. Kai jos buvo atrašytos, mano atsiprašymo žodžiai iš širdies dingo, liko tik tai, ką galvoja pilkoji masė Kamilė.
Keista, jaučiuosi šiek tiek lengvesnė atsiprašiusi, bet ar teisingai padariau? Gal reikėjo palaukti, kol vėl "tie" žodžiai grįš?
Tikriausiai...
Pirmiausia rašiau apie savo būseną. Ji nepakito. Vis tiek dusina.. Kažkas ne taip. Kankina nerimas - dėl ateities, dėl meilės, dėl mokslų...galiausiai - dėl dabarties. Nebežinau, ar gyvenu. Laiko tempas - ne mano draugas, vos spėju suktis ratu. N.d., lietuvių, matematika, istorijos milijoniniai konspektai ir vis tos pačios nulinės žinios. Kas bus toliau? Degraduosiu? Išliksiu? Žūsiu? Gražiai gyvensiu? Laiminga? Pikta? Nusivylusi gyvenimu? Mylinti? Mylima? Viskas tegul lieka likimui. Man neturėtų būti svarbu. Ar taip, ar taip - jei gausiu kažką, tai tikrai nebus garbinga...

;*

Vieną dieną Tavęs paklausiau, kodėl Tu ir aš esame kartu. Tu atsakei, kad aš esu Tavo likimas. Ir man to pakako, nes pradėjau gyventi Tavimi. Pradėjau gyventi jausmu, kurį dar ir dabar tebepuoselėju TAU.
Myliu.

Tu

"Tavo kvapą jaučiu rytais, kai giliai įkvepiu ryto tylos."
Kaip trokštu, kad niekuomet nebūtų išsiskyrimų. Kad visi žmonės rastų tai, ko jiems labiausiai reikia - antrąją pusę. Aš ją turiu, bet nežinau, nenutuokiu, kada viskas gali baigtis. Mane gąsdina nežinomybė.. Bet jei žinočiau laiką, būčiau ramesnė? Turbūt ne...

Noriu, kad visą dieną, naktį, parą būtume drauge. Juk mums taip gera kartu, ar ne?
Nenoriu, negaliu Tavęs paleisti, jei nori eiti ten, kur aš negaliu... Bet reikia...
Ir visą laiką bijau, kad tas laikas, išsiskyrimo laikas, jau atėjo. Šią minutę... Šią sekundę...
Kai nematau Tavęs galvoju, ką tu veiki, ką mąstai...ir bijau.
Visą laiką bijau... Ar tai meilė?

Don't let go, Never give up, It's such a wonderful life...

"It's such a wonderful life..."
Visi trokšta idealaus, tikro gyvenimo. Įgyvendintų norų, troškimų. Tiek svajonių, tiek sugniuždytų žmonių...Kam visa tai? Kas iš to išeina? Per daug pastangų nuveda į niekur... Nekenčiu to... Kam reikalingas sugaištas laikas? Kiek daug sutrukdytų žmonių... Ašarų... Pykčio... Tad kam reikalingos pastangos? Tam, kad pajustum, jog ir vėl susimovei...

Another

Another day... Another life... Another kiss... Another guy...
Bet aš aš norėčiau kito gyvenimo? Kitų norų? Kito rudens? Kitų tėvų? Kitų draugų? Kito miško? Kitos upės? Kito vaikino? Kitų bučinių? Kitokių pasikabinimų? Kitokių gimtadienių? Kitokios jūros? Kitokio lietaus? Kitokių formų debesų? Kitokio smėlio? Kito šuns? Kitos katytės? Kitų knygų? Kitokio oro? Kitos kalbos? Kitų veidų? Kitų mokytojų? Kitos mokyklos? Kitokio kambario? Kitokio miesto? Kito Tavęs?.. Kitokio...
Ne.
Tačiau gal Jūs norėtume, jog būčiau ne čia, ne Jūsų pasaulyje?

Susipažinimas.;]

Aš Kamilė. Man kol kas 17. (uoj kaip laukiu 18 - os ;D)
Visada norėjau rašyti blogg'ą, tačiau neatrasdavau tam laiko, bet dabar...jau jį turiu.;]

Taip kad bendrausim, rašysim, skelbsim, gal ir skaitysim, bet svarbiausia būsim kartu. ;]