Trys dalykai...

Trys dalykai niekada negrįžta atgal: laikas, žodis, galimybė.
Trys dalykai gyvenime yra nepatikimi: valdžia, sėkmė, turtas.
Trys dalykai naikina žmogų: vynas, išdidumas, pyktis.
Trys dalykai yra sunkiausi pasakyti: aš tave myliu, atleisk, padėk man.

 

Galbūt vieną rytą pabudęs Tu suprasi, kokia Ji tau svarbi, bet Ji atsibus glėbyje To, kuris tai suprato anksčiau. 

Kvailas įprotis prisirišti prie žmonių, ir manyti, kad jie bus kartu visą gyvenimą.

 

***

Mes negalime priversti žmogų likti mūsų gyvenime. Būdami kaip pasirinkimas, todėl būkime dėkingi žmonėms, kurie pasirinko mus...

 

***

Gal jis ir nebus visą gyvenimą šalia... Bet aš jam visa gyvenimą busiu dėkinga už tą laiką, kurį praleidome kartu, už akimirkas, kurių niekada nepakartosiu, už tai, ko išmokau būdama su juo ir už daug daug kitų dalykų.

 

Taip ir norisi sužinoti, ar bent liūdėjai mane praradęs..

 

Vyrai turi būti panašūs į kavą: stiprūs, karšti ir neduodantys užmigti visą naktį. Deja, dauguma iš jų panašūs į kopijavimo aparatus: tinka tik reprodukcijai.

 

Jeigu esi moteris turi: pastatyti namą, pasodinti medį, išauginti sūnų arba dukrą (geriausiu atveju abu) ir dar nušluostyti vyrui nosį... Tada jis tikrai tave mylės.. Bent jau žodžiais, sėdėdamas pas kokią nors meilužę...

Aš štai šiandien pirkau meilę - 20% pigiau!
Dabar galvoju, gal nusipirkti dar?
Ne, geriau pirksiu šypsenas - juk dvi už vienos kainą.

Išseko ašaros, pirkau dar, gavau 15% daugiau nei įprasta, o kaina ta pati. Be to, komplekte dar buvo ne mokamas užuojautos žvilgsnis.

Įsigijau truputį paguodos - dovanų pridėjo piktdžiugos.
Kitą savaitę pirksiu skausmą.
Nors netrūksta man jo, bet žadėjo 50% nuolaidą.

Laimės neįperku, kad ir su nuolaida.
Nepirkau ir juoko - nebeliko, sakė, kitą mėnesį atveš dar.

O va tikėjimo gavau su kaupu, pigiau nei įprasta,
bet brangiau, nei norėčiau.

Toleranciją grąžinsiu, netinka dydis.
Grąžinsiu ir viltį, nes ji sugadinta.

Vos nepamiršau: pirkau ramybę - nedaug, nes nebeliko už ką...
Bet nieko tokio - išpardavimas juk dar nesibaigė!

Nori žinoti, kodėl aš pavydėjau?

Viena iš priežasčių buvo ta, jog aš bijojau. 

Beprotiškai bijojau, kad gali bučiuoti ne mane. Sakyti, jog myli, bet ne man. Džiaugtis ir liūdėti, bet ne kartu su manim. 

Bijojau, kad už rankos gali laikyti ne mane. Pamatyti Tave kitos glėbyje. Bijojau, kad Tavo meilės žodeliai bus ištarti ne man.

Bijojau, nes buvai ir esi man per daug brangus.

Tačiau dabar nebegaliu pavydėti... Juk priklausai ne man... 

 

Duok jai savo marškinėlius, kuriuos apsirengusi ji galėtu miegoti. 

Palik jai mielas žinutes. 

Bučiuok ją prieš savo draugus. 

Pasakyk jai, kad ji atrodo nuostabiai. 

Žiūrėk jai į akis, kai kalbi su ja. 

Eik su ja pasivaikščioti. 

Atleisk jai visas jos klaidas. 

Leisk jai užmigt tavo glėby. 

Žiūrėk į ją lyg ji butu vienintelė mergina, kurią tu matai. 

Kutenk ja netgi tada, kai ji sako sustok. 

Laikyk ją už rankos, kai būni su draugais. 

Kai ji pradės tave keikti pasakyk, kad ją myli. 

Erzink ja ir leisk jai erzinti tave. 

Žiūrėk jos mėgstamiausia filmą kartu su ja. 

Bučiuok jos kaktą. 

Duok jai visą pasaulį. 

Rašyk jai laiškus. 

Leisk jai nešioti tavo drabužius. 

Kai ji liūdna, pakalbėk su ja. 

Leisk jai žinoti, kad ji tau svarbi. 

Leisk jai fotografuot tave, kaip tik ji nori.

Bučiuok ją lietuje.

Kai įsimylėsi ją, pasakyk jai...♥

 

Viskas su Tavimi buvo nuostabu... 

 

Kai Tu Jo nebeturi, Tu supranti jog, Tu jį praradai visam laikui. Tu pagaliau supranti, kad tu be Jo negali gyventi, Tau galvoje pradeda suktis keistos mintys, kad Tu nori, kad Tau reikia palikti šį pasauli. Ir galiausiai Tu tai padarai... Priverti kitus kentėti už tai, kad Jis jau niekada nebebus Tavo.Aplinkinių skausmas… Ech, jis niekada nebus didesnis, nei tas, kurį jautei Tu, bandydama Jį susigrąžinti. Prabėga keleri metai, Jis ateina prie Tavo kapo lydimas šviesaplaukės merginos. Jis paėmęs Ją už rankos tyliai pasako ” Ji buvo mano gyvenimo meilė…” Ir tada Tu stovi šalia Jo, ne kaip žmogus, o angelas.Taip stovi šalia ir nieko negali padaryti. Viskas kaip ir anksčiau, Jis buvo šalia, bet nebuvo Tavo. Dabar Tu šalia, bet niekada nebebūsi Jo.

Jis norėjo tokios, kuri nekeltų scenų prie draugų, kuri žiūrėtų į jį tuščiomis akimis ir sakytų, jog visada yra viskas gerai, nors ni*uja taip nebūdavo. Anaiptol, jausdavaisi suknistai. Bet jis norėjo. O jo norai tau buvo svarbūs tiek, kiek jis pats. Tu stengeisi jam įtikti, tavo širdis kalatuodavosi iš baimės, jei jis penkias minutes neatrašydavo. Atvirai? Bijojai, kad jis tave paliks. Bijojai, kad jis su kita. Jis tau buvo viršus. Buvo viskas, kas tik gali būti žmogus. Tu jį laikei ir draugu, ir vaikinu, ir šeimos nariu. Tu jam atidavei visą save neprašydama nei pagarbos, nei meilės - nieko. Jis iš tavęs išsiurbė visą gėrį. Bet tu vos tik apie tai pagalvojus - neigei sau. Jis aišku paliko tave. Paliko skaudžiai. Bet kai norėjo sugrįžti, tu jau nebuvai TA, kurią jis pažinojo. Nors ką čia ir kalbėsi. Jis tavęs nepažinojo. Dabar tu kita. Nors gal pasikeitė tik tai, kad tu laiminga. Dabar tikrai laiminga.

Jei galėtum laiką atsukti atgal, ar eitum į tą pačią vietą, kur pirmą kartą pamatei mane?

Ar eitum ten, kur pasiūlei draugauti?

Ar eitum ten, kur pasakei, kad niekada manęs nebepaleisi, nes aš tau - visas gyvenimas ir be manęs tu nežinotum nei kaip valgyti, nei kaip kalbėti?

Ar eitum ten, kur pirmą kartą pabučiavai mane?

Ar eitum ten, kur aš džiaugiausi už tavo pergales?

Ar eitum ten, kur  buvome laimingi ir prisimintum visus mūsų džiaugsmus, svajones ir lūkesčius?

Ar atostogautum ten, kur praleidom nuostabias akimirkas kartu?

Ar eitum, jei žinotum, kad visa tai pasikartos?

Su ta pačia nelaiminga pabaiga...

Ar eitum? 

 

Su kuo bebūčiau, tai bus apgaulė, tai bus tik nevykęs bandymas pamiršti Tave.

Ir jei bučiuosiu kitą, atmink, užsimerksiu vien tik todėl, jog matyčiau Tave ir įsivaizduočiau, jog jaučiu Tavo lūpas ant savųjų.

Nieko nemylėsiu taip, kaip mylėjau Tave, niekam nesakysiu to, ką sakydavau Tau, į nieką nebežiūrėsiu taip, kaip žiūrėdavau į Tave. 

Viską atiduočiau už minutę su Tavimi, viską atiduočiau už Tavo prisilietimą.

Ir jei Tavo laimė priklausytų nuo manęs, aš atiduočiau viską, išsižadėčiau to, be ko anksčiau neįsivaizduodavau savo gyvenimo. 

Gailiuosi dėl visko, ką galėjau, bet ko nepadariau dėl Tavęs. 

Ir jei galėčiau atsukti laiką, aš Tave apkabinčiau daug dažniau…

Nors ne, tiesiog apkabinčiau ir nebepaleisčiau.

Visada mano širdutėje užimsi didžiausią dalį, nebandysiu Tavęs pamiršti, o kaip tik kiekvieną rytą, vos tik prasimerksiu, pagalvosiu apie Tave, nes bijau… 

Bijau vieną rytą atsikelti ir pamiršti kokios spalvos Tavo akys...

Myliu ir Mylėsiu net kai to nebeleisi...

 

Kai gailėtis TAU jau bus per vėlu... 

- Na, kaip sekasi su nauja mergina?

- Gerai...

- Tai papasakok, daugiau apie ją, mačiau ji nuostabi, labai graži.

- Graži, aha...

- Eeei, seni? Kas yra? Ko čia sėdi nosį nukabinęs? Negi nesidžiaugi ja?

- O kaip aš galiu džiaugtis, jeigu būdamas jaučiu tokią tuštumą? Kas iš to, kad ji graži? Aš nejaučiu to pačio ką, jaučiau savo buvusiai. Ji buvo kitokią, ypatinga...

- O kuo šita bloga? Seni, ji ledinė pana, nebūk durnas...

- Durnas buvau tada, kai paleidau savo mergaitę, kurią mylėjau aš, ir kuri mylėjo mane. Šitą tuštybę gali užpildyti tik Ji. Mano mažoji mergytė...

 

“Tai absurdiška”, tarė abejingumas.

“Tau nepavyks”, gailiai cyptelėjo nusivylimas.

“Tai neįmanoma”, abejojo pesimizmas.

“Tai paprasčiausia kvailystė”, nukirto išdidumas.

“Oi, jūs, kvailiai... Tiesiog pabandykime”, pasakė svajonė.

Pokalbis nutrūko. Ašarų neliko. Viskas pasibaigė. Rami naktis, rytas. Kita diena, svajonės, darbai. Kiti žmonės ir jausmai. JI pamiršo jį, JIS dar ir šiandien To padaryti negali, nes per vėlai suprato, kokia JI jam yra brangi.

 

Elegantiškai praeisiu gatve,sukeldama tavyje pūgą. Prisiminsi šiltus malonumus, kurie liko prisiminimais.
Kedenantis plaukus vejas, praneš pro tave mano gaiviu kvepalų aromatą.
Susitikus musu akims, drebės kojos ir prakaituos delnai. Suprasi, kad buvau ir esu TA, kurios tau visada reikėjo.
Bet aš nueisiu neatsigręždama, palikdama tavyje skausmą.
Busiu TA, kurios tau visada reikės.

 

Jis ją paliko.

Ne dėl to, kad ji buvo negraži. Juk ji tamsiaplaukė, gražios figūros, nuostabiomis veido linijomis, iš proto vedančia šypsena... Ne dėl to, kad ji turėjo šlykštų charakterį. Ji - kompanijos siela, patikimas, šiltas, žavintis žmogus. Ne dėl to, kad ji buvo pavydi. (Nors gal šiek tiek tai kartais nervino.) Jis davė jai visišką laisvę. Kad mergina galėtų išeiti, kada panorėjusi, kad nebūtų pririšta per prievartą. Ir jis ją paliko ne dėl to, kad ji nemokėjo išklausyti. Mergina savo švelniomis lūpomis jį bučiuodavo ir nepalikdavo jo vieno, iki kol jis nepasakydavo, kas negerai. Ne dėl to, kad ji išpasakodavo savo draugams jo paslaptis. Ji buvo vienintelė jo geriausia draugė, kitomis jis taip nepasitikėjo... Ne dėl to, kad ji jį spaudė kuo greičiau mylėti ją. Jis jai pats yra tūkstantį kartų įrodęs, kad ją dievina, myli ir vadinęs ją princese. Jis ją paliko net ir ne dėl to, kad jo nemėgsta merginos tėvai. Jie jį dievino, kviesdavo vakarienės, kartu atostogauti. Ne dėl to, kad ji buvo per daug liūdna, palūžtanti, emociškai silpna. Jis yra matęs ją susikrimtusią, bet, kai ji pabūdavo su juo, pasijusdavo stipresnė ir jai sugrįždavo gyvenimo džiaugsmas.
Tačiau jis ją paliko.
Paliko dėl to, kad įsimylėjo kitą...

Mes senstame kartu, su amžiumi vis keičiamės, tačiau yra vienas dalykas, kuris nesikeis niekada... Visuomet aš iš naujo tave įsimylėsiu... (Karen Clodfelder)

Aš nepaklausiu tavęs, ką tu veiki, kai manęs šalia nėra. Aš nepaklausiu tavęs, ką tu galvoji nebyliai žiūrėdamas man į akis. Aš netgi nepasidomėsiu, myli ar ne. Bet kai tavo akyse žybtels netikrumas - Aš išeisiu...

... Mums davė:
Dvi rankas laikytis. Dvi kojas vaikščioti. Dvi akis pamatyti. Dvi ausis klausyti. Kodėl mums davė tik vieną širdį?
... Kadangi antra širdis buvo duota kažkam kitam, kad ją surastume....

Niekam niekada nebuvau TA.....
Ta... kuri pakeičia gyvenimą. Ta... kuri įstringa taip giliai į širdį, kad neina užmiršti. Ta... kuri užvaldo tiek mintis, tiek dienas, tiek naktis. Ta... kurios nesinori paleisti. Ta... kurią vadina Vienintele. Ta... kuri yra pati mylimiausia ir brangiausia. Ta... kurios nesinori paleisti. Ta... kurią norisi pabučiuoti šimtus kartų, kurių ir taip vis negana. Ta... kuri apverčia pasaulį ir priverčia į viską pažiūrėti kitu kampu.
Niekada nejaučiau iš kažko to, ką stengiausi duoti aš. Niekada to neturėjau. NIEKADA... Ir man trūksta. Man to trūks. Kol pajusiu kažkada, kad esu svarbesnė už buvusias, už būsimas, kad esu Ta, kurios nepamirš, apie kurią kalbės dar daug laiko praėjus po visko.....

....Dalinau save per pusę. Ar gavau kažką ? Ne. Tada ir nereikėjo. O dabar suprantu, kad išdovanojau save. Gailiuosi ? Galbūt......

Kartais norisi, pabučiavus kitą, išmokti negalvoti apie tave.
Kartais norisi sutrypti visus, kurie griauna tau gyvenimą.
Kartais norisi, sapnuojant mus laimingus, pasilikti tame sapne visą amžinybę. Kartais norisi tavo stiprių rankų, kurios mane sugautų, kai krentu žemyn.
Tik kartais, sugrįžus ten, kur tau būdavo gera, supranti, kad gali būti ir geriau. Kartais privalai leisti pirštams atsipinti, nes delnai nebešildo vienas kito.
Kartais pasiilgstu tavo bučinių, bet prisiminus svetimą kvapą ant tavo lūpų, ilgesys išnyksta.
Kartais būdavome laimingi ne tik sapne, bet ir realybėje, tik nemokėjom to vertinti.....

Laukiu, kol susitiksim, nes tik tavo šypsena man pati mieliausia. Laukiu, kol apkabinsi, nes tik ta šiluma, kurią skleidi man, pati šilčiausia. Laukiu, kol pasikalbėsim, nes tavo pasakyti žodžiai man patys prasmingiausi....

Didžiausias skausmas būna ne tada, kai vinys perveria kūną, o tada, kai žūsta gražioji svajonė. Kūnas gali kentėti arba mirti,o sužeista, nuvainikuota siela kenčia pragarą kasdien....
(Andrė Morua)

Pabėgti mylint - štai kur heroizmas...
(Napoleonas I)

 

        

Meilė yra laisvės gėlė. Jeigu bandysite ją pagrobti ir išlaikyti,
ji, be abejo, nuvys kaip ir bet kokia gėlė, nupjauta ir
pamerkta į vazą, ar bet koks drugelis, pagautas ir prismeigtas prie lentos.
Persekiotojai meilės niekada nepagaus.

Meilė žydi tik tada,
kai nieko nereikalaujama.
Meilė vysta, kai su kuo nors lyginama.
Meilė negali būti laikoma ir saugoma kaip piniginis indėlis banko sąskaitoje, numatant jį ateityje atsiimti.
Jokia draudimo kompanija nesudarys su jumis sutarties meilei apdrausti...

 O aš elgiausi priešingai, ir mano GYVENIMO MEILĖ pabėgo nuo per didelių įsipareigojimų, rutinos...

Laimė priklauso tik nuo tavo proto būsenos. Kai protas yra laisvas nuo praeities įspūdžių ir ateities troškimų, laimė yra čia.

(Šri Šri Ravi Šankaras)

Mylėdami visuomet stengiamės būti geresniais negu esame...
(Paulo Coelho "Alchemikas")

...... Viešpats kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.......

Pasirodęs Angelas paklausė: „ Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?“
Viešpats atsakydamas tarė: „ Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.“
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai. „Šešios poros rankų! Na, jau ne!“ – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: „ O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai! “
„ Ir visa tai tipiniame modelyje?“ – paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: „Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: „ Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj “.
„ Bet aš negaliu,“ – paprieštaravo Viešpats – „Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo, kai suserga ir gali pamaitinti šeimą iš svaro maltos jautienos, bei gali priversti devynmetį palysti po dušu “.
Angelas priėjo ir palietė moterį: „ Bet ji tokia švelni, Viešpatie “. „Taip, ji švelni,“ – sutiko Kūrėjas. – „ Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti “.
„ Ar ji moka mąstyti? “ – paklausė Angelas. Viešpats patikino: „ Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti".

Tu turi teisę būti tuo kas tu esi. Arba tuo kuo tu nori būti.

Tu turi teisę augti ir keistis.

 Tu turi teisę mylėti ir būti mylimas.

Tu turi teisę grožėtis.

 Tu turi teisę klausti ir gauti atsakymus į tavo klausimus.

Tu turi teisę į pagarbą.

Tu turi teisę būti laimingas.
Tu turi teisę šypsotis.

Tu turi teisę galvoti kitaip.
Tu turi teisę turėti savo nuomonę.

Tu turi teisę elgtis laisvai kol tavo veiksmai netrikdo kitų laisvių.
Tu turi teisę laimėti.
Tu turi teisę klysti...

Vis tiek aš TAVE Mylėsiu.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal...

Ką pakeistum?
Ką pakeistum, jei galėtum gyventi antrą kartą?

Būčiau suradus laiko paklausyti kaip močiutė pasakoja apie savo jaunystę...
Būčiau mažiau žiūrėjus filmų apie kitų žmonių gyvenimus ir labiau rūpinusi savuoju...
Būčiau dažniau sakiusi: „ Aš tave myliu “ ir „ Atsiprašau “...
Būčiau mažiau plepėjus ir daugiau klausius...
Dar ne vėlu...

Manęs nedomina, ką Tu darai, kad pragyventum. Aš noriu žinoti, ko Tu trokšti, ir ar drįsti svajoti apie savo susitikimą su savo širdies ilgesiu?

Manęs nedomina, kiek Tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum atrodyti kvailiu dėl meilės, dėl savo svajonių, dėl nuotykio būti gyvam?

Manęs nedomina, po kokiomis planetomis esi gimęs. Aš noriu žinoti, ar esi susilietęs su savo širdgėlos centru, ar atvėrė Tave gyvenimo išdavystės, o gal susitraukei ir užsidarei iš baimės dėl būsimo skausmo?

Aš noriu žinoti, ar gali sėdėti su skausmu, mano ar savo paties, neimdamas judėti, kad jį paslėptum, susilpnintum ar nustatytum?

Aš noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu, mano ar savo paties, ar gali šokti kaip laukinis ir leisti ekstazei pripildyti Tave iki rankų ir kojų galiukų, neperspėdamas mūsų, kad būtume atsargūs, realistiški, ar prisimintume buvimu žmogumi apribojimus?

Manęs nedomina, ar tai, ką pasakoji, yra tiesa. Aš noriu žinoti, ar gali apvilti kitą, kad išliktum teisingas prieš patį save. Ar gali ištverti išdavystės kaltinimą, ir neišduoti savo paties sielos?

Aš noriu žinoti, ar Tu gali pasitikėti ir todėl būti vertas pasitikėjimo. 

 Aš noriu žinoti, ar gali įžvelgti grožį, net kai nėra gražu kiekvieną dieną, ir ar gali semtis iš jo, kaip iš savo gyvybės šaltinio...

Aš noriu žinoti, ar gali gyventi su nesėkme, savo ar mano, ir vis tiek stovėti ant ežero krašto ir šaukti auksinei pilnačiai: “Taip!”.

Man neįdomu žinoti, kur gyveni ir kiek turi pinigų. Aš noriu žinoti, ar tu galėtum atsikelti po vargo ir nevilties nakties, nuvargęs ir sumuštas iki kaulų, ir daryti tai, kas reikalinga padaryti dėl vaikų...

Man neįdomu, kas Tu esi, ar kaip čia patekai, – aš noriu žinoti, ar stovėsi su manimi liepsnos centre, ir neatsitrauksi atatupstas...

Man neįdomu, kur, ką ir su kuo Tu esi studijavęs.
Aš noriu žinoti, kas palaiko Tave iš vidaus, kai visa kita atkrenta... Aš noriu žinoti, ar tu gali būti vienas pats su savimi, ir ar tu iš tiesų mėgsti draugiją, kurią palaikai pats sau tuštumos akimirkomis...