Jis ją paliko.

Ne dėl to, kad ji buvo negraži. Juk ji tamsiaplaukė, gražios figūros, nuostabiomis veido linijomis, iš proto vedančia šypsena... Ne dėl to, kad ji turėjo šlykštų charakterį. Ji - kompanijos siela, patikimas, šiltas, žavintis žmogus. Ne dėl to, kad ji buvo pavydi. (Nors gal šiek tiek tai kartais nervino.) Jis davė jai visišką laisvę. Kad mergina galėtų išeiti, kada panorėjusi, kad nebūtų pririšta per prievartą. Ir jis ją paliko ne dėl to, kad ji nemokėjo išklausyti. Mergina savo švelniomis lūpomis jį bučiuodavo ir nepalikdavo jo vieno, iki kol jis nepasakydavo, kas negerai. Ne dėl to, kad ji išpasakodavo savo draugams jo paslaptis. Ji buvo vienintelė jo geriausia draugė, kitomis jis taip nepasitikėjo... Ne dėl to, kad ji jį spaudė kuo greičiau mylėti ją. Jis jai pats yra tūkstantį kartų įrodęs, kad ją dievina, myli ir vadinęs ją princese. Jis ją paliko net ir ne dėl to, kad jo nemėgsta merginos tėvai. Jie jį dievino, kviesdavo vakarienės, kartu atostogauti. Ne dėl to, kad ji buvo per daug liūdna, palūžtanti, emociškai silpna. Jis yra matęs ją susikrimtusią, bet, kai ji pabūdavo su juo, pasijusdavo stipresnė ir jai sugrįždavo gyvenimo džiaugsmas.
Tačiau jis ją paliko.
Paliko dėl to, kad įsimylėjo kitą...