Mano LIŪDESYS iš didžiosios L

Dabar liūdžiu... Ir smarkiai. 

Juk ir aš galiu turėti jausmus.

Jausti...

pyktį...

liūdesį..

džiugesį...

Meilę...

neapykantą...

Sunku liūdėti, kai to nenori, priešiniesi tam iš visų jėgų, bet vis tiek liūdesys gniuždo Tavo pastangas atsitiesti...

Taip noriu būti su Tavimi ar bent jau jausti Tave šalia... 

Tik tuomet aš gyvenu... Kai tu šalia...

O dabar, kai tu toli... Na, ne tiek ir labai toli... Bet man šiuo metu - nepasiekiamai toli...

Man liūdna, nes...

nematau Tavęs..

nebūnu šalia Tavęs...

negirdžiu Tavęs,..

Tavo žemo balso tembro,..

Tavo juoko...

Tavo padrąsinimo balse...

Tavo...

Liūdžiu...

Pirmiausia nebuvo ašarų..

dabar jos teka..

Upeliais..

Nors ne, mažais upokšniais.

Srauniais...

Be pertrūkių.

Kokio kvapo yra liūdesys?

Turbūt didybės,..

nes sunku susitaikyti su tuo, kad kažkam nesi visas pasaulis.

O gal kaip tik sunku pripažinti, kad kažkam esi viskas?

Bet juk sakoma, kad tas, kuriam tikrai rūpi, Tavęs nepravirkdys?
Kam tai dabar rūpi?

Dabar svarbiausia išsiaiškinti Liūdesio konsistenciją, kvapą, skonį...

Aš jau žinau jo skonį.

Ar jau žinot jį Jūs?

Ne???

Na, gerai, išduosiu.

Paragaukite savo ašarą...

Tai Liūdesio skonis...
Tikras, neišgalvotas, sūrus.

Per daug sūrus...

Nors juk tai Liūdesys, ne džiaugsmas, todėl ir neturi būti skanus.

O kokia Liūdesio spalva?

Balkšva, pilka, o gal permatoma?

Šiuo metu regiu bespalvį, perkreiptą pasaulį...

Sunkų pasaulį...

Kuris didina blogybes, mažina gėrybes...

Gal tai pasikeis?

Dabar liūdžiu, nes nežinau, ką daryti, nežinau, kaip jaustis...

Nieko nežinau...

Man visko kartu ir per daug, ir per mažai...

Atrodo, kad noriu visko, bet, kai po truputį artėju savo svajonių link - man nebereikia nieko.

Visiškai nieko...

Noriu tik tylos, ramybės...

Vienatvės.

Begalinės vienatvės...

Bet...

tuo pat metu trokštu naktų, kuriose...

Tu šalia...

apkabinęs mane...

mes laimingi...

Trokštu ir dienų, kurios MUMS atneša:

gėrį, 

mažai skausmo,

daug laimės,

o svarbiausia Meilės.

Nežinau, kas esu ir kuo noriu būti, nes dabar

LIŪDŽIU.

Liūdžiu iš didžiosios L raidės.

Nieko negaliu pakeisti, nes...

Liūdesys išeis tada, kai pats to norės.

Tada, kai išsems savo jėgas gniuždyti Mane.

Žinau, kad esi toli, nes nori būti su manimi, bet aš...

Pavydžiu.

Pavydžiu iš didžiosios P raidės Tau, kad gali...

taip laisvai jaustis be manęs,..

taip laisvai mėtytis pramogomis be manęs,..

Taip laisvai, kad net man, apie tai pagalvojus, staigiai sutraukia skrandį...

Man skauda.

Labai.

Skauda galvoti apie Tave ir naktinį Tavo miesto ritmą.

Miestą be manęs.

Bemieges naktis...

Džiugesį...

Ilgesingą ir seksualiai išraitytą kaljano dūmą...

Boulingo takeliu riedantį pergalingai Tavo mestą kamuolį lydinčias gražias merginų šypsenas. 

O gal kažką ne taip spėju?

Negi klystu???

Tu nejauti...

Nejauti mano balse kitokios gaidelės.

Tos, kuri atsirado Tau išvykus.

Kodėl tu negirdi jos? -

šaukiu Tau tai nebyliai.

Bet net ir šito beviltiško šauksmo negirdi...

Man baisu...

Baisi vienatvė, kuri tuo pačiu ir graži, skaidri.

Jos noriu, bet ji lyg stiklas dūžta man po kojomis, kai pagalvoju:

,,Myliu Tave."

Ką man daryti, kaip keistis, kad dingtų mano balse pavydo gaidelės?

Arba ką daryti, kad tu Tai išgirstum?

Ką daryti, kad viskas būtų idealu?

Keistis man ar keistis Tau?

Klausimai be atsakymų, o žmonės - su principais.

Kiekvienas sau.

Todėl ir Liūdna...

Kad negirdi.

Kad nesikeičiu pati.

Kad nesikeiti Tu.

Bet žinau, Tu esi toli tam, kad Myli mane .

Gal tai Meilė iš didžiosios M?

Ar tikrai?

Nejaugi klystu?..

Tikiuosi, dar sugrįši į mano uostą.