Jis norėjo tokios, kuri nekeltų scenų prie draugų, kuri žiūrėtų į jį tuščiomis akimis ir sakytų, jog visada yra viskas gerai, nors ni*uja taip nebūdavo. Anaiptol, jausdavaisi suknistai. Bet jis norėjo. O jo norai tau buvo svarbūs tiek, kiek jis pats. Tu stengeisi jam įtikti, tavo širdis kalatuodavosi iš baimės, jei jis penkias minutes neatrašydavo. Atvirai? Bijojai, kad jis tave paliks. Bijojai, kad jis su kita. Jis tau buvo viršus. Buvo viskas, kas tik gali būti žmogus. Tu jį laikei ir draugu, ir vaikinu, ir šeimos nariu. Tu jam atidavei visą save neprašydama nei pagarbos, nei meilės - nieko. Jis iš tavęs išsiurbė visą gėrį. Bet tu vos tik apie tai pagalvojus - neigei sau. Jis aišku paliko tave. Paliko skaudžiai. Bet kai norėjo sugrįžti, tu jau nebuvai TA, kurią jis pažinojo. Nors ką čia ir kalbėsi. Jis tavęs nepažinojo. Dabar tu kita. Nors gal pasikeitė tik tai, kad tu laiminga. Dabar tikrai laiminga.