Jis žiūrėjo į Ją bejausmiu veidu ir kartojo :
- Viskas baigta, šiandien turi išsiskirti mūsų keliai. Tu turėsi išmokti gyventi be manęs, turėsi mane pamiršti, susirasti kitą, nes aš jau nebegaliu... Nebegaliu, o gal ir nebenoriu būti kartu.
Ji pravirko, nesuprato kas dedasi aplink, atrodo, dar vakar viskas buvo idealu. Tas idealus gyvenimas, kurį Ji taip vertino, prarado vertę, nes Jis… Jis pasitraukė, išėjo iš Jos gyvenimo... Mergina per ašaras tyliai pasakė :
- Aš… Aš dar nenoriu, mums dar ne laikas išsiskirti, dar vakar sakei, kad mane myli ir negali gyventi be manęs…
- Taip jau būna..Atsiprašau.
Pasakė vaikinas, ir apkabino Ją verkiančią, suglumusią, praradusią viską… Ji stipriai apkabino Jį ir vis dar turėjo vilties, jog Jis apsigalvos… Deja… Deja... Jis tik pasakė, kad turi eiti, nes neturi laiko. Jis atsitraukė nuo Jos, ir ėjo parko keliu, keliu kuriuo kažkada jie eidavo dviese, bet šį kart Jis ėjo vienas. Mergina ašarotom akim pasiliko stovėti ten kur Ją ir paliko. Lauke lijo, bet net lietus nenuplovė jos ašarotų akių. Ji, netekusi visko, sekė jį akimis. Tas naivus žvilgsnis. Kažko tikėjosi, bet, deja, Ji pati turėjo sau pripažinti, kad jau viskas baigta. Keista, ko gali netekti per kelias minutes, keista, kaip per tas keliais minutes tik vienas žmogus gali sugriauti Tavo gyvenimą - svajones ir viltis. Keista, kad tas vienas žmogus, kurį laikai savo gyvenimu, gali taip pasielgti su Tavimi po to, kai Jam paaukojai viską... Jis neįvertino tavo pastangų...
Prabėgo keli metai, atrodo, viskas buvo gana seniai, bet kažkas blogai… Kai Ji Jį pamatydavo, pajusdavo kažką keisto - lyg vis dar Jį mylėtų, jog vis dar norėtų žiūrėti į Jo rudas akis, po to, kai Jis taip pasielgė...