Norėjau būti Ta vienintele, kuri pakeičia Tavo gyvenimą į geresnę pusę.

Norėjau Tau būti paskutine.

Ta, kuri bus iki tol, kol mirtis mus išskirs...

Pats taip ne kartą man kartojai...

Sakei: ,,Palik man laisvą dešinės rankos bevardį pirštą"..

Dabar tai jau praeitis...

Atidaviau visą save, kad tik būtume kartu.

Padariau, atrodo, viską, bet...

Dabar suprantu, kad tas "viskas" toli gražu nebuvo visos mano galimybės.

Galėjau daugiau, geriau, gražiau, sumaniau, linksmiau ir kitaip "iau"...

Per daug pavydėjau, keikiau, nenorėjau susitikti, nes turėjau kažką tokio svarbaus nuveikti, kad Tu likdavai antroje vietoje..

Man tik dabar aišku, kad praleidau PAČIAS gražiausias savo gyvenimo akimirkas.

O kas, jeigu būčiau ėjusi į visut visutėles tavo rungtynes. Ar Tau tai nebūtų pabodę?

O kas, jei būčiau nei kiek Tavęs nepavydėjusi? Ar Tau nebūtų atrodę, kad aš Tavęs nemyliu?

O kas, jei būčiau TĄ šeštadienį važiavusi su M. į Vilnių, į rungtynes, ir likusi pas Tave iki sekmadienio vakaro? Gal tada dar ir dabar būtume kartu?

O kas, jei visas Mano gyvenimas esi tik tu? O jei aš daugiau niekada neįsimylėsiu? 

Ar pagalvojai, kad rašydama visa tai aš verkiu, man negera ir skaudu? O gal Tu visai nieko apie mane negalvoji... Gal Tau tai yra taaaaip nesvarbu, kaip lietaus lašas iš giedro dangaus netekštelėjęs tau į veidą?

Myliu Tave.

Gailiuosi, kad daug ko nepadariau dėl Tavęs, Mūsų...

O tu gailiesi?

Gailiuosi, kad Tave įsimylėjau taaaip vėlai (tik 4 - 5 Mūsų draugavimo mėnesį.)

Jei būčiau pamilusi iš karto, nebūčiau praleidusi tiek daug dienų be Tavęs, nebūčiau tiek daug dėmesio skyrusi kažkam kitam. Būčiau tiesiog mėgavusis minutėmis, praleistomis kartu..

O dabar aš to velniškai gailiuosi...

Gailiuosi, kad sirgau...

Manau, šis įvykis buvo itin svarbus mudviejų gyvenime. Jis išardė visą sukurtą pusiausvyrą, sutrukdė man judėti į priekį, sulėtino mano tempą, atėmė energiją ir dar daug kitų dalykų, kurių nesugebu taip greitai įvardinti..

Atsiprašau, kad Tau tai teko patirti.

Bet aš Tau amžinai liksiu dėkinga, kad tu didvyriškai tempei šį, mano ligos, jungą. Juk galėjai pabėgti iš karto, bet tada neaišku kas būtų atsitikę man.. Gal jau seniai manęs čia nebebūtų...

Meilė Tau ir Tavo Meilė man padarė stebuklą - aš gyva, sveika, beveik jau pilnai energinga..

Tik Tavęs trūksta...

Tu pabėgai, išsigandai, kritai nelygioje kovoje..

Pabėgai, bet tik tam, kad susikurtum geresnį gyvenimą. Tokį, kokio visad troškai.

Su savo tikslai, siekiais. 

Tačiau tas gyvenimas bus be manęs..
Tu sudaužei visas Mūsų svajones...

Aš dar ir dabar matau jas po savo kojomis...

Aš pasveikau tam, kad įgyvendintume abiejų mūsų įgeidžius.

Pasveikau tam, kad GYVENČIAU su tavimi.

Pasveikau tam, kad MES kurtume MŪSŲ ateitį KARTU.

O tu pabėgai...

Palikai...

Sutrypei...

Dingai...

Sugrįši?

Nežinau, ar priimsiu.

Per daug gili žaizda krūtinėje, kad taaaip greit užgytų...

Tikiuosi, kad kada nors dar įsimylėsiu.

Nes aš negaliu gyventi be meilės..

Ypač be Tavo...